Neįtikėtino talento žybsnis

Šv. Kristoforo orkestras nuo pat įsikūrimo yra atviras jauniesiems muzikos atlikėjams – ieškodamas talentų, pakišdamas patikimą petį jų artistinėje karjeroje. Profesionali muzikos atlikimo apsuptis visuomet suteikia ypatingų impulsų jauno muziko savivokai. Ir štai nepaprastas to vaisius – orkestro violončelių grupės koncertmeisterio Domo Jakšto auklėtinė Rugilė Juknevičiūtė! Prieš dešimtmetį, dar mažytė pirmą kartą grojusi su šiuo orkestru, dabar jau studijuojanti Ciuricho muzikos akademijoje pas vieną žymiausių Europos violončelės pedagogų Thomą Grossenbacherį, ji vėl Šv. Kotrynos bažnyčioje žengė į sceną. Tai buvo absoliučiai nesumeluotas, ryškiausias lietuviško talento žybsnis, kurį visi turėtume atsiminti.

Šiuo koncertu, vykusiu rugsėjo 24 d., Šv. Kristoforo orkestras pradėjo koncertinį sezoną, kaip jau tampa įprasta, užgožtu kitos, rėksmingesnės reklamos. Bet šio orkestro muzikavimas ne menkesnės vertės. Kai žiūri į kultūros sceną, talentų – nors vežimu vežk, o iš tiesų tikras talentas yra ne reklaminis triukas, bet didžiausia vertybė, visos visuomenės labiausiai saugomas retas turtas. Tik vidutinybių karjerizmas ir padirbama pseudošlovė jį vis nuvertina. Juknevičiūtė griežė sudėtingiausią įžymiojo anglų kompozitoriaus Edwardo Elgaro Koncertą violončelei, orkestro versiją styginiams, be pučiamųjų, kas kėlė papildomą intrigą. Kamerinis koncerto variantas autoriaus minčių nesumenkino. Visos pūtikų linijos styginiais skambėjo įtikinamai ir girdėjosi prasmingai. Žinoma, tai ir dirigento Modesto Barkausko nuopelnas.

O solistė violončelę valdo taip, kad prilygsta garsiausiems pasaulio virtuozams. Sceninis elgesys – laisvas, muzikalus, įaugęs į muzikos prasmę. Elgaro Koncertas, išaugęs vėlyvojo romantizmo ideologijoje ir skoniuose, iš atlikėjo reikalauja pirmiausia individualybės, asmeniško kalbėjimo, taigi ir laisvos kalbėjimo improvizacijos, kai kiekvienas kūrinio epizodas tarsi prašo tik jam vienam būdingos raiškos. Detalizavimas vis dėlto reikalauja ir erdvinio visumos požiūrio. Tai vis tiek spektaklis, turintis savo formos rėmus. Tad kas sužavėjo solistės kalboje? Natūralumas. Ji nieko nemėgdžiojo, neieškojo filosofinės reikšmės. Tai buvo jaunatvės kalba, gal kiek naivi, bet tikrai nedirbtinė, neapsimestinė. Tai buvo tikras Rugilės Edvardas ir šiuo požiūriu nepakartojamas. Interpretaciją pajutome ir bisui pagrotame anglo Johno Tavenerio senosios muzikos stilizacijoje. Publikos reakcija atitiko grojimo meistriškumą. O kiek buvo gėlių!

Sezono atidarymui atlikta ir Gustavo Holsto Šv. Povilo siuita styginiams – tikras orkestro meistriškumą reprezentuojantis veikalas. Kiekvienos dalies charakterio raiška buvo pateikta laisvai ir iki galo raiškiai. Užtenka prisiminti galingus orkestro unisonus, pereinančius į gailius pianissimo. Prasmė sklido iš kiekvieno muzikanto partijos. Tai retai besutinkamas sutartinis muzikos kvėpavimas. Ir dar vienas šio koncerto bruožas: visa programa atkeliavo iš Britanijos kultūros. Net koncerto pradžia britiška – romantiškas, švelnus Geraldo Finzi Romansas. Nuostabu, kad yra tokio lygio orkestras ir toks puikus jo dirigentas.