7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atgimę kvartetai

Pirmoji Vilniaus kvarteto įgrotų Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetų Nr. 1 ir Nr. 2 kompaktinė plokštelė („Ondine“, 2021)

Donatas Katkus
Nr. 13 (1378), 2021-04-02
Muzika
Jurgio Karnavičiaus kvartetų kompaktinė plokstelė
Jurgio Karnavičiaus kvartetų kompaktinė plokstelė

Vilniaus kvartetas ryškiai ir solidžiai patvirtino naujos jo dalyvių kartos kultūrinius siekius – pirmą kartą įrašė visus keturis Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetus. Neseniai pasirodė dviejų pirmųjų kvartetų kompaktinė plokštelė, ją išleido garsi Suomijos įrašų leidykla „Ondine“. Tai neeilinis įvykis ne tik dėl projekto solidumo.

 

Karnavičius lietuvių muzikoje yra keista figūra, mūsų istorijoje ilgą laiką buvusi nuošalyje nuo XX a. pradžios iškilių kompozitorių būrio: Čiurlionio, Sasnausko, Tallat-Kelpšos ar kitų. Jis tapo lyg atsiskyrėliu, buvo lyg ir ne lietuvis, lyg rusas, nesusijęs su Lietuva, savo meninėmis aspiracijomis svetimas Lietuvos kultūrai. Nuo tautinės atgimstančios muzikos Karnavičių skyrė ir aukščiausias jo kūrybinis profesionalumas, neįtalpinamas į jokias mūsų provinciškas vertybes.

 

Gimęs Kaune 1884 m., gyvenęs Vilniuje, Karnavičius studijuoti išvyko į Sankt Peterburgą, kaip tais laikais buvo įprasta, į „praktišką“ universiteto teisės fakultetą, kurį baigė 1908 m., o po to – į Sankt Peterburgo konservatoriją. Mokėsi dainavimo ir kompozicijos, grojo altu ir kaip atlikėjas vėliau buvo maitinamas šios profesijos, griežė kvartetuose ir orkestruose. Konservatorijoje Karnavičius studijavo pas to meto rusų muzikos žvaigždes: Anatolijų Liadovą, latvį Jāzepą Vītolį, Nikolajų Rimskį-Korsakovą, Aleksandrą Glazunovą, o kompoziciją – pas puikų pedagogą Maksimilianą Šteinbergą, kilusį irgi iš Lietuvos, didelį jo draugą. Karnavičiaus talentas Peterburge buvo iš karto pastebėtas. Jo Pirmasis kvartetas apdovanotas prestižine Beliajevo premija, tad kompozitorius iš karto buvo pakviestas dėstyti, tapo Peterburgo konservatorijos profesoriumi. Į Lietuvą grįžo 1927 m. (iš tuomečio Leningrado į Paryžių 1928 m. išvyko ir Glazunovas). Čia Karnavičius sulietuvino savo pavardę (buvo Jurij Karnovič) ir, kaip jam būdinga, labai geranoriškai, geraširdiškai stengėsi pritapti prie naujos aplinkos ir tuometinių lietuviškų muzikinių skonių. Lietuvoje rašė tautines operas, kuriose naudojo lietuvių liaudies melodijų elementus, tačiau jos išaugo iš jo jau susiformavusio kompozicinio stiliaus.

 

Vis dėlto muzikine prasme Karnavičius sunkiai „klijavosi“ prie tuometinio lietuvių muzikos isteblišmento, nepritapo prie tų lietuvių modernistų, kurie jau buvo pasukę į vakarietišką aplinką. Keista, kad ir pokario metais jis dar ilgai buvo likęs lyg už borto, tarsi jį būtų pasiekusi porevoliucinių trinčių Peterburgo muzikoje banga su Asafjevo ir Ždanovo ideologijų atspalviu. Kaip rašo Rūta Stanevičiūtė savo nuostabioje knygoje „Modernumo lygtys“, porevoliuciniais metais Peterburgo muzikinėje bendruomenėje Karnavičius dalyvavo ir pats kūrė įvairias muzikines organizacijas, ratelius, galiausiai tapo Leningrado šiuolaikinės muzikos asociacijos vadovu. Būdamas Peterburgo konservatorijos profesoriumi, jis porevoliuciniu laikotarpiu susiskaidžius Peterburgo-Leningrado muzikinėms grupuotėms priklausė Rimskio-Korsakovo aplinkai, buvo vadinamojo Sidabro amžiaus poetinės ideologijos muzikiniu atstovu, jos stiliaus ir idėjų tęsėju. Tai naujo tipo žingsnis į postromantizmą. R. Stanevičiūtė rašo: „Skirtingai nei, pavyzdžiui, panašios tematikos ekspresionizmo muzikoje, Karnavičiaus kompozicijose postromantizmo idiomą persmelkia rusiško simbolizmo ir impresionizmo poetikos muzikinės priemonės. Tai buvo Naujosios Vienos mokyklai alternatyvus harmonijos išplėtimo būdas ir kartu savitos, palyginti su prancūziška impresionizmo srove, instrumentuotės kolorizmo paieškos.“ Taigi Peterburge Rimskio-Korsakovo idėjų aplinka formavo kitą estetiką ir stilių, ne tą, kuris nuvilnijo Igorio Stravinskio, Sergejaus Prokofjevo, Dmitrijaus Šostakovičiaus kūryboje. Koks jis galėjo būti, šiandien neaišku, nes pralaimėjo, o politinėje sferoje Rimskio-Korsakovo „giminaičiai“ greit buvo pradėti persekioti. Karnavičius irgi atsidūrė ne visai palankioje situacijoje. Būtent ta nuslopusi Peterburgo estetika ir jos sekėjai savotiškai iškelia Karnavičių kaip nepaprastai talentingą šio laikotarpio atstovą. Hipotetiškai galėčiau teigti, kad ano meto Peterburge, intensyviausiame ir talentų gausiausiame muzikinių idėjų katile, formavosi labai skirtingos estetinės kryptys. Viena jų augo iš romantinės rusų muzikos, kurioje remiantis tradiciniu muzikiniu stiliumi buvo plėtojama emocinės raiškos, emocinio vaizdingumo ir spalvingumo įvaizdžiai, nacionaliniai bruožai. Tai ne naujos struktūros, kaip Stravinskio muzikoje, kurios iškelia netikėto, pagoniško pasaulio jėgą, o naujo turinio ieškojimas, tradicionalizmas, gimdęs kitokį muzikos atsinaujinimą.

 

Karnavičiaus estetinio konteksto gilumoje apčiuopiami abu keliai. Jis buvo naujosios, šiuolaikinės muzikos adeptas, parašė ir labiau konstruktyvių kūrinių. Bet iš esmės jo kūryba augo iš tų pačių tendencijų, kurios formavo muzikinį impresionizmą Prancūzijoje. Neatsitiktinai tiek daug dėmesio orkestro skambesio spalvai Rimskio-Korsakovo kūryboje, Glazunovo impresionizmo elementų. Iš šios estetikos kilo ir Karnavičiaus muzika – perėmusi vėlyvojo romantizmo psichologinį muzikos jutimiškumo formavimąsi, su ryškiais impresionizmo bruožais. Tad Karnavičiaus kvartetinė kūryba rodo ne tik kompozitoriaus, bet ir visos to laikotarpio estetikos bruožus. Iš čia jų vertė, įtaiga ir savotiški santykiai su naujuoju XX a. neoromantizmu.

 

Karnavičiaus styginių kvartetai sudaro idėjiškai ir struktūriškai vientisą ciklą. Parašyti vienas po kito (1913, 1917, 1922, 1925 metais), puikiai žanro specifiką atitinkantys darbai yra kupini prasmingo balsų išlaisvinimo, meistriškos imitacijų technikos. Tai muzika, kuri savitai atspindi epochą: nuo šviesaus, lyriško ir nedramatiško Pirmojo iki tamsiomis nuotaikomis belaisvių stovykloje parašyto Antrojo, liūdno ir kontrastingo Trečiojo ir ne mažiau melancholiško Ketvirtojo. Visi kūriniai bent po vieną kartą buvo atlikti Peterburge (Leningrade). Trečiasis ir Ketvirtasis – garsiojo Glazunovo kvarteto. Tai bene pirmieji gerokai po karo Lietuvoje atlikti Karnavičiaus kūriniai. Pradžioje jie suskambo Lietuvos kvarteto koncertuose, po to jų ėmėsi Vilniaus kvartetas – atliko ir įrašė. Ir štai dabar įspūdingai pristato pirmuosius du opusus ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinei scenai.

 

Keletas žodžių apie naująjį Vilniaus kvartetą. Jo veidas šiandien – nuostabi, savaiminga primarija Dalia Kuznecovaitė. Akinanti technika ir empatiškas, be galo gyvas ir emociškai dinamiškas muzikavimo charakteris. Tokiu, dar ir kitus inspiruojančiu, muzikiniu nuoširdumu D. Kuznecovaitė iškelia Vilniaus kvartetą į ryškų tarptautinį lygį. Tapęs kvarteto senbuviu (kai nesenai pasitraukė 50 metų čia griežęs puikusis violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, kurį girdime Pirmojo ir Antrojo kvartetų įrašuose), antrasis smuikas Artūras Šilalė vis labiau skleidžiasi kaip jautrus ir mąslus partneris. Labai džiaugiuosi jo individualybės ir reikšmės išryškėjimu. Jaunoji kvarteto altininkė Kristina Anusevičiūtė, atrodo, emociškai yra kartu gimusi su D. Kuznecovaite – taip sutampa jų muzikinio kalbėjimo būdas. Negali nejaudinti altininkės griežimo gyvybingumas, jutimiškumas, emocinis virpėjimas. Na, o neseniai A. Vasiliausko kėdę užėmęs Deividas Dumčius yra jau gerokai anksčiau pastebėtas muzikos padangėje. Klajojęs po popsinius, tuščiais efektais užsiimančius kolektyvus, jis, manau, pagaliau atrado savo pašaukimą, esminę savo muzikinio gyvenimo dominantę – styginių kvartetą. Stebina, kaip greitai ir efektyviai jis surado čia savo vietą.

 

Atliekant Karnavičių Vilniaus kvartetui tam tikra prasme pasisekė. Grojant kokią žinomą klasiką, reikia brautis pro šimtus tūkstančių interpretacijų, pro nulaižytą kitų ansamblių stilistiką ir grojimo tobulumą. O su Karnavičiumi jie yra pirmapradžiai. Su emocionalia ir netikėtai originalia muzika. Mane nustebino atlikėjų frazavimo tikslumas, tarties gyvybė, puikus kūrinių formos pojūtis, muzikinio pasakojimo natūralumas ir ryškus muzikos charakteringumas. Puikios ansamblinės savybės, kurios Karnavičių stato šalia geriausių pasaulio kvartetinių kompozitorių. Laukiu pasirodant likusių dviejų opusų įrašų. Su Karnavičiaus muzikos vėliava, didžiuojantis jos verte, Vilniaus kvartetui linkiu aplankyti visas atsidarančias pasaulio koncertines sales ir parodyti aukštos vertės lietuviškos muzikos turtą.

Jurgio Karnavičiaus kvartetų kompaktinė plokstelė
Jurgio Karnavičiaus kvartetų kompaktinė plokstelė
Vilniaus kvartetas, 2020 m. Kvarteto archyvo nuotr.
Vilniaus kvartetas, 2020 m. Kvarteto archyvo nuotr.
Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.