Jubiliejinė X Tarptautinė Vilniaus emalio meno bienalė yra ne konkursas, bet paroda, į kurią pakviesti ankstesnių bienalių dalyviai, daugelis jų – pelnę apdovanojimus. Apie 2005 m. pradėto, Baltijos šalyse vienintelio profesionaliajam emalio menui skirto renginio dvidešimties metų kelią prašiau papasakoti Marytės Dominaitės, bienalės iniciatorės ir vienos iš kuratorių (kartu su Jurgita Ludavičiene).
Ana Mercedes Carvallo (Venesuela), „Mobile Ribs in Blues“. 2022 m. I. Sosiedko nuotr.Arvydas Gurevičius, „Skrendančios“. 1986 m. I. Sosiedko nuotr.Marytė Dominaitė, „Svajonės kalvė“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.Vytautas Matulionis, „Laiškas“. 2016 m. I. Sosiedko nuotr.Indulis Urbans (Latvija), „Dilema“. 2017 m. I. Sosiedko nuotr.Edgar Volkov (Estija), „Atstumas“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.Jurgis Gurevičius, „Vilnae viae sunt corterra Lituanae“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.Mantvydas Lasinskas, plaketė „Liūtas“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Marytės Dominaitės šeštoji personalinė paroda, 2022 m. pabaigoje vykusi galerijoje „Meno niša“ Vilniuje, šiais metais drauge su IX tarptautinės Vilniaus emalio bienalės ekspozicija rodoma Panevėžio miesto dailės galerijoje, yra lauktas įvykis. Ilgiau nei keturis dešimtmečius meno scenoje besireiškianti dailininkė, juvelyrikos meno mokiusis aukštu šios specialybės lygiu garsėjusioje Estijos dailės akademijoje, labiausiai žinoma kaip emalio meno kūrėja.
Marija Gimbutienė yra archeomitologijos pradininkė, sukūrusi Senosios Europos koncepciją, „teigiančią, jog iki stepių klajoklių įsiveržimo Europos senbuviai buvo taikūs, juos jungė harmoninga matristinė kultūra, buvo išpažįstama Deivės religija“, – rašoma Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtos parodos „Europos ištakos: deivės ir kariai“ kataloge. Plačiajai visuomenei mokslininkės darbai ir asmenybė pristatomi Istorijų namuose veikiančioje įspūdingoje ekspozicijoje. Juvelyrė Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė buvo pakviesta padaryti suvenyrus – papuošalus parodos tematika.
„Viena ryškiausių šiuolaikinių autorinės juvelyrikos kūrėjų Lietuvoje (niekuomet nesiveržianti į priekines pozicijas, o tyliai užvaldanti žiūrovų mintis ir jausmus) Palangos gintaro muziejaus parodinėje erdvėje, buvusioje Tiškevičių koplyčioje, kuria interaktyvią ir paveikią juvelyrinę ekspoziciją“, – rašo kuratorė Jurgita Ludavičienė parodos lankstinuke, ir tikėtina, kad iki šių metų pabaigos veiksianti paroda sudomins muziejaus lankytojus, lietuviškai bei angliškai atspausdintas lankstinukas atliks savo paskirtį.
Pažvelgti į parodą Lietuvos dailės lauko kontekste paskatino „7 meno dienose“ publikuota Kristinos Pipiraitės recenzija „Tarp inovacijos ir tradicijos“. Kaip rašo autorė, parodos rengėjų pagrindinis tikslas – „reprezentuoti šiandienos profesionalios gintaro juvelyrikos padėtį šalyje“, tačiau pranešime spaudai rengėjai sakosi siekę „populiarinti šiuolaikinę gintaro juvelyriką“. Mažosios Lietuvos istorijos muziejų aplankantiems žiūrovams jie suteikė progą pamatyti žinomų lietuvių menininkų darbus, sukurtus kad ir prieš dešimtį metų. Beje, senesnių kūrinių, kurie recenzentei užkliuvo kaip netinkantys reprezentuoti dabartinę padėtį, buvo nedaug, didžioji dalis – sukurti prieš keletą metų.