7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Svarbu ir kontekstas

Kita nuomonė apie tarptautinę juvelyrikos meno parodą „Gintaro kambarys“ Klaipėdoje

Pillė Veljataga
Nr. 41 (1320), 2019-12-13
Dailė
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, „Krikštas“. 2017 m., medis, gintaras, sidabras. A. Sidovenko nuotr.
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, „Krikštas“. 2017 m., medis, gintaras, sidabras. A. Sidovenko nuotr.

Pažvelgti į parodą Lietuvos dailės lauko kontekste paskatino „7 meno dienose“ publikuota Kristinos Pipiraitės recenzija „Tarp inovacijos ir tradicijos“. Kaip rašo autorė, parodos rengėjų pagrindinis tikslas – „reprezentuoti šiandienos profesionalios gintaro juvelyrikos padėtį šalyje“, tačiau pranešime spaudai rengėjai sakosi siekę „populiarinti šiuolaikinę gintaro juvelyriką“. Mažosios Lietuvos istorijos muziejų aplankantiems žiūrovams jie suteikė progą pamatyti žinomų lietuvių menininkų darbus, sukurtus kad ir prieš dešimtį metų. Beje, senesnių kūrinių, kurie recenzentei užkliuvo kaip netinkantys reprezentuoti dabartinę padėtį, buvo nedaug, didžioji dalis – sukurti prieš keletą metų.

 

Pasak parodos kuratorės, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkės Neringos Poškutės-Jukumienės, juvelyrikos parodos Klaipėdoje vyksta retai, platesnės publikos supratimą apie gintaro meną formuoja parduotuvių vitrinose klestinti komercinė produkcija ir keisti šį supratimą padeda pažintis su dailininkų profesionalų kūriniais iš gintaro. Kuratorė pakvietė gintarą naudojančius įvairių kartų Lietuvos dailininkus, Baltijos kelio jubiliejui dedikuotoje parodoje dalyvavo keli latviai ir estai. Abejojant recenzijoje paskelbta gintaro juvelyrikos „diskurso merdėjimo“ diagnoze, reikėtų atsigręžti į 1998–2009-uosius, kai Virginijos ir Kazimiero Mizgirių Gintaro muziejus-galerija beveik kasmet surengdavo po konkursą. Ši iniciatyva paliko pėdsaką, dabar meno scenoje dalyvaujanti karta – gintaro specifiką išmanančius dėstytojus turėję Vilniaus dailės akademijos metalo meno studijų absolventai.

 

Galima būtų išvardinti vidurinės ir jaunosios kartos dailininkus, kurių kūriniai su gintaru buvo eksponuojami ir pelnė apdovanojimus užsienyje. Visa tai leidžia kalbėti apie tolydų procesą ir išsklaidyti abejones dėl gintaro juvelyrikos merdėjimo bei meninio lygio trūkumo. Dėmesio reikalauja kitkas: pokalbiuose su dailininkais girdėta mintis apie kryptingos parodinės veiklos, skatinančios kūrybą su gintaru, poreikį. Poškutė-Jukumienė sako ieškosianti partnerių, solidžios paramos.

 

Ką šios parodos žiūrovui sako profesionaliosios gintaro juvelyrikos kūriniai? Kad gintaras yra medžiaga, pasižyminti ne vien estetine, bet ir semantine įvairove. Ji gali atrodyti klampi tartum medus, kaip kad Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės padirbintame musgaudyje („Tai tik laiko klausimas“). Gintaras parankus mūsų laikais išaukštintos juslės – skonio – vizualizavimui. Su linksma autoironija į maisto kultūrą pažvelgė Poškutė-Jukumienė („Gal susitinkam kavos?“), Erminaitė-Šimkuvienė („Išsinešti“). Estijoje gyvenantis Adolfas Šaulys parodijuoja socialinius mitus, gamindamas gyvenimą pasisaldinti ir bėdų išvengti padėsiančius čiulpiamus ledinukus ir vaistų kapsules – šį kartą nuo galvos skausmo dėl „Brexit’o“.

 

Gintaro švytėjimo ir žvakės liepsnelės paralelę savo poetiniuose pasakojimuose pasitelkia Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Gintaras gerai jaučiasi drauge su jūros nugludinta butelio šuke ir kriauklele, ant pjaustymo lentelės vaizduodamas humoristinį veidą (Sandra Malaškevičiūtė „Gintaro akių šviesa“). Gintaras yra tas, kas yra, net kai sunkiai atpažįstamas. Epoksidinės dervos ir gintaro dulkių mišinį Aušra Mačiulaitienė pavertė žiedu, nes tai – „Daug daugiau negu dulkės“. Karina Kazlauskaitė gintarus aptraukė kiaulės pūslės oda, išgaudama tokį dekoratyvumą, kad šį kartą oda iš negarbingos vietos šiurpuliuko nebekėlė („Dviprasmybė“).

 

Gintaras būna ir tiesiog gintaras, t.y. estetiškai išraiškingas mineralas. Jį skirtingų kartų ir skirtingo braižo menininkai Birutė Stulgaitė, Sigitas Virpilaitis, Šarūnė Vaitkutė, Vita Pukštaitė-Bružė, Una Mikuda naudoja kurdami papuošalus, kuriems apibūdinti tiktų frazė „nesenstanti juvelyrikos klasika“. Pažvelgti į gintarą kultūros istorijos aspektu skatino Solveigos ir Alfredo Krivičių objektas – stalo žaidimas „Surask gintaro kambarį“, o jo gamtiškąjį grožį atskleidė Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija.

 

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, „Krikštas“. 2017 m., medis, gintaras, sidabras. A. Sidovenko nuotr.
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, „Krikštas“. 2017 m., medis, gintaras, sidabras. A. Sidovenko nuotr.
Una Mikuda, „Dėkoju už Jūsų kelią“. 2019 m., sidabras, gintaras, sintetinis siūlas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Una Mikuda, „Dėkoju už Jūsų kelią“. 2019 m., sidabras, gintaras, sintetinis siūlas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Amber room“ 2019 ekspozicijos salė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. K.L. Richterio nuotr.
„Amber room“ 2019 ekspozicijos salė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. K.L. Richterio nuotr.
Eglė Čejauskaitė-Gintalė, „Atmintis“. 2017 m., sidabras, auksas, šilkas, gintaras, suakmenijęs medis. M. Gintalo nuotr.
Eglė Čejauskaitė-Gintalė, „Atmintis“. 2017 m., sidabras, auksas, šilkas, gintaras, suakmenijęs medis. M. Gintalo nuotr.
Linas Kutavičius, šviesos instaliacija „Amberscope“. 2015–2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Linas Kutavičius, šviesos instaliacija „Amberscope“. 2015–2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Sigitas Virpilaitis, auskarai. 2018 m., gintaras, auksas. K.L. Richterio nuotr.
Sigitas Virpilaitis, auskarai. 2018 m., gintaras, auksas. K.L. Richterio nuotr.