Daugiabriaunė

Marytės Dominaitės šeštoji personalinė paroda, 2022 m. pabaigoje vykusi galerijoje „Meno niša“ Vilniuje, šiais metais drauge su IX tarptautinės Vilniaus emalio bienalės ekspozicija rodoma Panevėžio miesto dailės galerijoje, yra lauktas įvykis. Ilgiau nei keturis dešimtmečius meno scenoje besireiškianti dailininkė, juvelyrikos meno mokiusis aukštu šios specialybės lygiu garsėjusioje Estijos dailės akademijoje, labiausiai žinoma kaip emalio meno kūrėja. Dalyvavo emalio meno simpoziumuose, parodose (Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gruzijoje, Rusijoje), tapo emalio meno Lietuvoje puoselėtoja. Ji – daugelio parodų kuratorė, tarptautinių Vilniaus emalio bienalių iniciatorė, ilgametė galerijos „Meno niša“ parodų organizatorė, keleto socialinių edukacinių projektų įgyvendintoja, pelniusi apdovanojimų už kūrybą ir veiklą meniniame gyvenime.

Parodos, kuri aprėpia kūrybos laikotarpį nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos iki pastarųjų metų, pavadinimas „Emalio menas. Pažintis“ liudija autorės humoro jausmą. Juk Marytės Dominaitės vardas ir menininkės individualus braižas mūsų publikai žinomi, taigi nebent turima omenyje galimybė pažinti geriau. Paroda neabejotinai ją suteikia. Paklausta apie kūrybos kredo, Dominaitė samprotavo, kad visa, kas pasaulyje yra, jau sugalvota ir atrasta, bet meno kūrinyje atrodo naujai. Menininkės regos rakursui, leidžiančiam pažvelgti naujai, būdinga išmonė ir labilumas.

Dominaitė buvo ir yra atidi bei jautri pasaulio stebėtoja. Neretai ironiška ir šmaikšti, kaip kad prieš kelis dešimtmečius sukurtuose objektuose „Bendraminčiai“, „Repeticija“, kuriuose kūnais draugėn suaugę žmogeliukai sutartinai mosikuoja botagėliais, dirigento lazdelėmis. Arba neseniai sukurtame maisto kultūros išaukštinimą pašiepiančiame „Prancūzų delikatese“. Čia iš vario juostos spiralių sulankstyta kažkas panašaus į sraigę ir nuspalvinta salstelėjusiomis konditerinių dažų spalvomis. Taip pat ir pandemijos laikotarpiu padarytame kaklo papuošale „Koronė“: menininkė panaudojo plieninės senos lovos spyruoklės, kurią atkirpti buvo tikra kankynė, ir usnies žiedo motyvą.

Vienas iš Dominaitės kūryboje dažnų ikonografinių motyvų – fantastinis gyvūnas. Plaketėje „Vagystė“ – tai besikėsinantis pavogti mėnulį žvėris, o blogio atmosferą padeda kurti ir surūdijusios skardos vaizdas. Žaidybiškai grėsminga nuotaika būdinga diptikui „Drakono metai“, kur tamsiu pramoniniu emaliu ir auksaspalviais brūkšneliais padengti kompozicijos segmentai yra fonas drakono atvaizdui, nutapytam tirštos, nutekėjusios ir sustingusios emalio masės potėpiais. Beje, šio kūrinio penkis segmentus įmanoma sudėlioti ir taip, kad jie sudarytų ne diptiką, bet vieną ilgą drakono figūrą. Ką gi, juk drakonai visaip gali elgtis... „Delno draugas“, kojytėmis-vinimis vaikštantis gyvis, prieš dvidešimt penkerius metus, konceptualios juvelyrikos įsitvirtinimo pradžioje, glumino žiūrovą dar ir tuo, kad tiktų būti panaudotas kaip kastetas. „Eksponato Nr. 1“ poveikis taip pat grindžiamas paradoksu: viso labo – kirminas, o kokia tobula susiliejančių atspalvių gama, „plaukeliai“ kūno paviršiuje padaryti į emalį įdėjus vielos gabalėlių.

Dominaitei svarbūs tie meninės raiškos niuansai, kurie padeda atsiskleisti emalio, kaip metalą padengus kaitinant sustiklėjančia mase padaromo dirbinio, specifikai. Pasak menininkės, turime matyti, kad čia metalas, o ne keramika. Varį ji arba šveičia švitriniu popieriumi, suteikdama blizgesio, arba oksiduoja ir paverčia matiniu, išraižo aliuminio paviršių, išgaudama šviesokaitos efektą. Plaketėje „Sąjunga“ galvas-snapus suglaudusių antropomorfinių būtybių siluetus atliepia lenktos vario plokštumos linijos, dramatiškumą sustiprina intensyviai mėlynų ir šviesių detalių kontrastas. „Išeinančioje“ tartum iškilmingo vyksmo scenovaizdis atrodo įstrižai plokštumą kertantis, karališkai žeme slystantis apsiaustas, aukso blyksnis jo apvade, atsigręžusio veido žvilgsnis ir visa tai aprėpiantis šviesą spinduliuojantis fonas.

Esu klausiusis menininkės aiškinimų apie technologinius ieškojimus, emaliavimo gudrybes. Visos jos tikslingai pasitarnauja meniniams sumanymams – profesinis meistriškumas leidžia padirbinti, ką ir kaip nori. Improvizavimą intensyvia spalva ir meninio emalio tapybiškumą menininkė pademonstravo „Džiaze“, o techninio emalio galimybes –  dekoratyvioje, šviečiančioje „Lietaus gaudyklėje“ ar spalvotai grafikai giminingame „Baube“. Kintuose rengiamame emalio simpoziume „Pamario ženklai“ sukurtoje plaketėje  „Medžiotojų takas“, mano supratimu, viename subtiliausių menininkės kūrinių, marių kranto nendrių žaliai pilka gama papildyta rudai raudonu virtusio vario spalva, kuri išgauta kaitinant bespalviu emaliu padengtą metalą, o jai kontrastą sudaro vandenį nendryno properšose vaizduojančio šviesaus emalio lopinėliai.

Spiralę kaip išraiškingą formą ir kaip metaforą dailininkė naudojo ne kartą. Naujausiame kūrinyje „Tornado“ iš viesulo „akies“ besisukanti emaliuoto vario spiralė iškyla virš plaketės plokštumos, meta aštrų šešėlį ant blizgančios tarsi lygus vandens paviršius cinkuotos skardos ploto, kurį nuklojo suniokoto pasaulio lūženos.

Menininkės kūrinių pasaulėvaizdis byloja apie empatiją ir drąsą gyventi. Jų vizualinė raiška daugiabriaunė: kupina ir sąmojo, šmaikštumo, ir dramatiškų nuotaikų. Aukšto profesinio meistriškumo, estetinės kokybės nė minėti nebereikia, juk tai – Marytės Dominaitės kūryba.  

Paroda veikia iki kovo 25 d.