Padirbintas pasaulis

„Viena ryškiausių šiuolaikinių autorinės juvelyrikos kūrėjų Lietuvoje (niekuomet nesiveržianti į priekines pozicijas, o tyliai užvaldanti žiūrovų mintis ir jausmus) Palangos gintaro muziejaus parodinėje erdvėje, buvusioje Tiškevičių koplyčioje, kuria interaktyvią ir paveikią juvelyrinę ekspoziciją“, – rašo kuratorė Jurgita Ludavičienė parodos lankstinuke, ir tikėtina, kad iki šių metų pabaigos veiksianti paroda sudomins muziejaus lankytojus, lietuviškai bei angliškai atspausdintas lankstinukas atliks savo paskirtį. Mūsų publika pažįsta santūrų, artimą klasikai ir įtraukiantį į šiuolaikinio meno diskursą Vitos Pukštaitės-Bružės braižą. Ketvirtoji personalinė menininkės paroda pavadinta „Po saule“. Apie būtiškuosius dalykus – juk visi po saule esame ir būsime – menininkė mąsto nepakliūdama į klišių žabangus, o jos kūrinių profesinė meistrystė – puota juvelyrikos gurmanams.

Šiai personalinei parodai Pukštaitė-Bružė sukūrė naujus ir įgyvendino anksčiau pradėtus juvelyrikos objektus. Su juvelyrika juos sieja panašumas į papuošalo, tiksliau, laisvai kabančio kaklo papuošalo arba prie krūtinės priglundančio koljė, formas. Su objektais – semantinis krūvis ir žaidybiškas taikomosios paskirties traktavimas (jei norėtume nešioti, pagal kūno mastelį būtų per dideli). Ši paroda yra instaliacija, numatyta Tiškevičių rūmų koplyčiai. Ekspozicijos architekto Eimanto Ludavičiaus sukurtoje erdvinėje struktūroje ant organinio stiklo ovalų pritvirtinti kūriniai atrodo tartum kabantys ore. Pro didelius koplyčios sienų langus ir mažus ovalius kupolo langelius ryte, vidurdienį ir vakarop sklindanti šviesa vis kitaip apšviečia kūrinius, vieniems apšvietimas palankesnis pirmoje dienos pusėje, kitiems vėlesniu laiku, taigi prie instaliacijos prisideda ir gamta. Vien tik koplyčios absidėje eksponuojamą metalo meno objektą „Saulės zuikutis“ apšviečia lempa, kurios šviesoje ryškiai žiba žalvario viela. Iš jos, panašiai kaip rištinine technika tekstilėje, sunarstytas zuikio kailis. Prisėsti ir paglostyti minkštai atrodantį, bet netikėtai delną duriantį paviršių kviečia ant laiptelių padėtos dvi pagalvės, pastelinio atspalvio kilimu išklotos koplyčios grindys.

Rašyti vartojant daug būdvardžių ar kitų daikto savybes nusakančių kalbos dalių medijų kultūros laikais neįprasta. Bet pokalbyje su menininke paklausta, ar jai tinka ir patinka sąvoka „padirbinti“, ji atsakė teigiamai, taigi recenzijos pavadinime atsirado žodžiai „padirbintas pasaulis“ ir imuosi jį aprašyti. Žmonės padirbindavo daiktus ilgam laikui ir tokius, kokie juos tenkindavo. Pasak Vitos, ją tenkina emalis kaip medžiaga ir technika, nes suteikia pakankamai spalvinių galimybių. Pridursiu, kad menininkė turi „absoliučią klausą“ spalvoms. Tai ypač akivaizdu „Vasaros paroje“ ir „Žiemos paroje“, simbolizuojančiuose laiko cikliškumą. Vasaros, kai naktys trumpos ir tamsa nejučiom virsta brėkštančiu rytu, kai ilgas laikas nuo saulės patekėjimo iki vidurdienio, o vakaro prietema atslenka pamažėliais, žvaigždėtą naktį net nevirsdama aklina tamsa. Dvylika valandų nuo vasaros vidurnakčio iki vidurdienio – dvylika emaliuoto vario skritulių, kurių meninis poveikis grindžiamas subtiliu atspalvių, išgautų sumaišius tam tikru santykiu pilką, melsvą, žalsvą, violetinę, kismu. Pamažu slopstant pilkai gamai matosi vario spalva, ji vis intensyvėja, kol varis skaisčiai sušvyti, o vidurdienį apvainikuoja šviesą atspindinčio gintaro lęšis. Tuomet diena ritasi vakarop, atgaline seka kinta iki nakties likusių valandų – skritulių atspalviai ir paros ratas baigiamas blausiu gintariniu mėnuliu. „Žiemos paroje“ didesnis tamsių dienų skaičius, todėl net ir vidurdienio valandas ženklinančių vario spalvos skritulių tonai prislopinti. Kosmogonijoje negalimi atsitiktinumai, netvarka, tad nemažai paruoštų skritulių menininkė atidėjo į šalį, nes nepasisekė išgauti norimo atspalvių kismo tik „per pusę tono“. Ir darė iš naujo, nes pasaulis be pastangų nepadirbinamas.

Taikomojoje dailėje visados buvo svarbios taktilinės savybės: ore plevenantis šilkas, standus tartum šarvai brokatas, auksakalių dirbiniuose švytinti „šilta“ arba „šalta“ šviesa, vizualiai „minkšti“ arba „kieti“ paviršiai. Šiuolaikinio metalo meno, juvelyrikos, tekstilės, keramikos kūrėjai šias savybes „sumiksuoja“, medžiagos ir technikos pamėgdžioja viena kitą. Objektas koljė „Didelė smulkmena“ yra suvertas iš skirtingo ilgio stačiakampių segmentų, padarytų ištempus sidabro vamzdukus per filjerius, atpjovus įvairaus ilgio gabalėlius ir prie horizontalios plokštumos pritvirtinus emalį ar kaulą. Segmentai sujungiami tarpusavyje, ritmiškas jų išdėstymas panašus į audinio metmenų ir ataudų. Daugumoje menininkės kūrinių kismas perteikiamas varijuojant vieną kurį kūrinio sandą – ar emalio atspalvį, ar, kaip šiame, segmentų ilgį ir išdėstymo tankumą. Smulkiai ir tankiai „suausta“ apatinė kompozicijos dalis kylant siaurėja, segmentai ilgėja, virsta grandinėle. Horizontalių ir vertikalių ritmika dažna menininkės kūriniuose, bet ji imasi ir kitokių komponavimo principų. Baroke nebuvo tiesių ir plokštumų, buvo lenktos linijos ir reljefiški paviršiai, sodrus koloritas, baroko estetikos raktiniai žodžiai – gausa ir metamorfozės. Visa tai yra kaklo papuošale „Barokiniai debesys“.

Nagrinėjant Pukštaitės-Bružės kūrinius, žodį „transformacija“ galima vartoti ne perkeltine reikšme, nes būtent formos virsmai generuoja mintis. Suprantama, ne vien formos. Menininkės žodyne yra ir judėjimą reiškiantys ikonografiniai motyvai – kopėčios, laipteliai, kelias, sūpuoklės. Paklausta apie ir anksčiau naudotą kopėčių motyvą, kūrinių turinio pusės komentuoti nelinkusi menininkė atsakė, kad jis vizualiai išraiškingas („Kelionė“). Iš tiesų, vertikalių ir horizontalių strypelių ritmika ir yra dekoratyvi, ir siunčia žinutę: kelionės pradžioje esame kupini jėgų kopti didesniu atstumu išdėstytais kopėčių skersiniais, kylant žingsnis trumpėja, kopėčios transformuojasi į laiptelius, kurie veda link „durų“ iš rožinio kvarco. Žvilgsniui apsukus ratą ir nusileidus prie apatinės kompozicijos dalies, vaizduojančios kelią ir medžius, medžius matome žemyn viršūnėmis, t. y. apverstą vaizdą. Bet iš personažo „keliautojo“ žiūros taško vaizdas būtų teisingas, neapverstas. Ne itin svarbu, ar tokia interpretacija atliepia menininkės sumanymą. Galbūt reikšmių ieškoti nereikia ir medžiai „apversti“, nes vingiuotas kontūras čia tinka labiau nei tiesi linija?

Pukštaitės-Bružės kūrinių paprastumo įspūdis apgaulingas. Apžiūrėjusi parodą iki atidarymo tikėjausi, kad vizualioji atmintis viską susėmė ir antram kartui pakaks kelių valandų, juolab kad meninės raiškos būdai, palyginti su ankstesne kūryba, beveik tie patys. Bet prireikė daugiau. Rašydama apie šios autorės kūrybą esu įvardinusi su klasikos paradigmos pėdsaku jos meninėje individualybėje sietiną kūrinių ypatumą: nesimato įdėtų pastangų, visa dera tarsi savaime. Pavyzdžiui, reikia įsižiūrėti, kad atkreiptum dėmesį, jog „Pink Floyd“ albumo „The Dark Side of The Moon“ inspiruotame objekte tamsiai mėlyno ir nenusakomo atspalvio emalio skrituliai ir centre kabantis gintaras su keistomis įdubomis tarpusavyje yra sutvirtinti masyviomis sidabrinėmis jungtimis, prisidedančiomis prie kūrinio „sunkumo“ įspūdžio. O su mitopoetine laiko ciklo samprata sietinuose „Vasaros paroje“ ir „Žiemos paroje“ segmentų sujungimui yra panaudota aliuziją į namudinį dirbinį kelianti vilnonių siūlų gija, ant kurios pasakotojas „suveria“ žodžius ir pabaigęs suriša kaspinėliu.

Gijomis suvytų ar sruogomis kybančių siūlų optiniu lengvumu pasinaudojama „Kosmoso užkariavime“ – naiviojo naratoriaus, ši kartą ne sakmę sekančio, o fantazuojančio žmonijos troškimo pakilti į erdves tema, pasakojime. Kylama nuo Žemės rutulio, taigi emalio skritulį reikėjo išpaišyti langeliais taip, kad atrodytų išgaubtas, oro balionas su gintariniu kupolu, gondola ir net smėlio maišeliu prie jos padirbintas iki smulkmenų tikroviškai. Jis kyla į debesis, kuriuos vaizduoja pilkų siūlų gija, o dar aukščiau esančią kosminę erdvę – tamsiai mėlyni siūlai. Yra ir sidabrinė raketa, už savęs paliekanti baltų siūlų šleifą. Kaip vaikystės žaidimuose, viskas turi būti panašu į tikrovę, o jeigu neįmanoma – pasitelkiama išmonė, taigi tamsiai mėlyni siūlai tinka kosmoso platybėms pavaizduoti. Pavadinimas „Kosmoso užkariavimas“ švelniai ironiškas. Tai suprantama, juk Pukštaitės-Bružės santykis su „padirbintu pasauliu“ yra ne naiviojo naratoriaus, bet vizualinį pasakojimą kuriančio menininko santykis. Iškalbingas pavyzdys yra „Tokia diena“, mano nuomone, vienas geriausių kūrinių parodoje. Jame greta spalvomis ir faktūromis giminingų sandų – emalio plokštelės ir vario reljefu aprėminto agato – yra kompozicijai lygiai svorio suteikiantis vertikalus sandas, kuris vaizduoja sūpuokles. Sūpuoklės „kaip tikros“, pirštu stumtelėjus supasi, bet kad galėtų judėti, menininkė organinio stiklo ovale, ant kurio eksponuojamas objektas, išpjovė angą. „Padirbinto pasaulio“ tikrumo siekis simuliakrų epochoje?

Netikrumo, dvejonių, apmąstymų, liūdesio, nuostabos, palaimos akimirkos įkūnytos „Stebėtojuose“. Taip pavadinti dvidešimt du emalio technika atlikti objektai – veidai, kurių akys iš gintaro lęšių, už kiekvieno pritvirtinta LED lemputė. Šypseną vaizduoja burnos vietoje nupieštas hamakas, kitam kaktoje vėjo malūnėlis sukasi, dar vienam iš galvos raketa išlekia. O yra „veidų“, ant kurių nieko daugiau, tik išilginta akių linija, kurią žiūrovo vaizduotė transformuoja į horizonto liniją, skiriančią dangaus gaisus nuo žemės sutemų. Ir tokius kūrinius aprašant pakylėti žodžiai negąsdina. Prisiminiau kažkurio iš XX a. pradžios korifėjų ištarą, kad meno kūrinyje neatspėjamo turi likti tiek, jog norėtųsi spėlioti. Paroda kviečia.

Ekspozicija veikia iki gruodžio 31 d.