Visokie švyturiai

Vilniuje, Emalio meno galerijoje, Tarptautinių Vilniaus emalio meno bienalių organizatorės ir emalio meno puoselėtojos Marytės Dominaitės valdose, veikia Kintų Vydūno kultūros centro emalio meno paroda „Švyturys – šviesos ir vilties simbolis“. Kintų Vydūno kultūros centre jau dvidešimt pirmą kartą vyko vienintelės Lietuvoje dailininkų profesionalų emalio meno kūrybinės dirbtuvės, kurias inicijavo Kintų kultūros centro direktorė, dailės ir edukologijos studijas baigusi Rita Tarvydienė ir Romas Tarvydas, lietuvių metalo dailininkų vyresniąją kartą parengusios Talino dailės akademijos absolventas.

Skaičiai įspūdingi: nuo 2003 m. emalio meno laboratorijos kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo apie šimtą menininkų iš įvairių pasaulio šalių, Kintų emalio meno galerijos kolekcijoje yra apie 180 kūrinių, išleisti kokybiški visų parodų katalogai, o galerija, esanti greta Vydūno muziejaus, tapo kultūriniu traukos centru. Kaip Rita Tarvydienė sakė viename interviu regiono žiniasklaidai, „tęstinių kūrybinių laboratorijų tematiką padiktavo sudėtinga Klaipėdos krašto istorija, pamario krašto gamtos grožis, gyvenimo specifika, kultūriniai ženklai“. „Tiltai“, „Mažoji Lietuva“, „Kodas – vėtrungė“, „Laiškai Vydūnui“, „SAGA Donelaičiui“, „Žuvies pyragas“, „Atvirukas Lietuvai“ (skirta istoriniam Pamario pašto keliui), „Šimtmetis: Lietuva, Latvija, Estija“, „Ką pasakoja vėjai“, „Klaipėdos krašto simboliai“ (minint dvidešimtus projekto gyvavimo metus) – išvardinau dar ne visas. Kintų emalio galerijos kolekcija ir parodų katalogai leidžia sakyti, kad šio pilietiškai angažuoto projekto temos dalyviams tapo ne privalomai užduotu dalyku, bet tikru inspiracijos šaltiniu. Ekskursijos ir žinovų pasakojimai apie asmenis ir įvykius, buitį ir istoriją sudarė sąlygas pajusti Pamario krašto genius loci.

2024-ieji buvo skirti unikaliam vandens krašto paveldo objektui – švyturiui. Rudenį Kintuose rezidavę menininkai plaukdami mariomis aplankė Ventės rago, Pervalkos, Uostadvario švyturius, susitiko su švyturių tyrinėtoju Aidu Jurkštu. Pasibaigus kūrybinėms dirbtuvėms surengtoje parodoje kūrinius eksponuoja 21 menininkas: daugkartiniai Kintų emalio meno laboratorijų dalyviai, VDA Telšių fakulteto metalo meno studentai, kuriuos į emalio laboratoriją pradėta kviesti prieš keletą metų.

Tapybiškas atspalvių santykis ar kontrastingi spalvų plotai, linijinis piešinys kaip grafikoje, trimatė kompozicija kaip skulptūroje – visa tai yra emalio meninės raiškos priemonės ir, ironizuodama paplitusią terminiją, sakyčiau, emalio menui būdingas tarpdiscipliniškumas. Be to, kaip ir kitose šiuolaikinio meno šakose, kurių ištakos siekia buvusią taikomąją dailę (keramiką, tekstilę, meninį metalą, odą, stiklą), emalio mene ypač svarbus vaidmuo skiriamas medžiagai, jos semantiniam krūviui ir dekoratyviniam išraiškingumui. Menininkai grindžia kūrybines prieigas ir intelektualine refleksija, ir betarpiška poetine pajauta. Jei bandyčiau išrinkti geriausius tarp vienų ir kitų, viena iš lyderių būtų tarptautinėje meno erdvėje jau žinoma juvelyrė Aušra Mačiulaitienė, kurios plaketėje „Švyturys“ miglotus debesis aliuminio paviršiuje prarėžiantys spinduliai kuria kelrodės šviesos metaforą. Išskirčiau ir neseniai debiutavusią metalo menininkę Deimantę Kiesiūtę, sumaniusią intelekto žaidimus su netikėtomis reikšmėmis. Menininkė pasakoja stulbinančią istoriją apie kažkada seniai vykusį švyturio gaisrą ir eksponuoja alavo lydinį („Švyturio istorija“) arba paskatina dviejų šimtų eurų banknote įžvelgti šviečiančio švyturio kontūrus.

Švyturiai – paveldas, ne mažiau svarbus už bažnyčias ir rūmus, taigi VDA Telšių fakultete studijuojanti Greta Žymantaitė siūlo saugoti senovinio švyturio bokšto ir kupolo inžinerinių brėžinių atplaišas. Šio fakulteto absolventas Airidas Skublickas, nupiešęs asmenų veidų siluetus, pasinaudojo žodžio perkeltine prasme: juk švyturiais vadinami nusipelnę žmonės. Atsakymas į klausimą, kodėl švyturys yra, kas yra, gali būti paprastas – nes šviečia, tokia jo paskirtis, ir dizaineris, ilgametis emalio laboratorijų dalyvis Dalius Razauskas sukuria objektą iš dryžuoto stovo ir galingos lemputės. Stilingą šešiasdešimtinių modernizmo parafrazę, kompoziciją, kurią priskirčiau prie stipriausių parodos darbų, pateikė Olandijoje studijavusi jauna juvelyrė Justė Gatelytė ir kalvystės meistras Woutas van der Horstas. Stiprią emociją skleidžia ir jau kuris laikas nuolatos su emaliu dirbančio tapybos restauratoriaus Mantvydo Lasinsko bokštą primenantis kūrinys, kuriame keliais sluoksniais dengto pertvarinio emalio spalvos švyti iš vidaus.

Švyturys jūros fone – dažnas ikonografinis motyvas. Sodrių spalvų kontrastuose, pusiausviroje plaketės „Marių šviesa“ dalių kompozicijoje atpažįstame nuolatos kokiu nauju niuansu praturtėjantį Marytės Dominaitės braižą. Ritos Tarvydienės diptike švyturio šviesos pluoštas nusitiesia per abu skritulius, kurie tartum dangteliai įstatyti į pilkai nuspalvintas maisto skardines. Metalo meno dėstytoja Neringa Poškutė-Jukumienė neretai objektus ir papuošalus kuria manipuliuodama daikto paskirtimi, o šį kartą eksponuoja tikrąją funkciją atliekančius, piešiniais dekoruotus emaliuotus puodelius. Šiame kūrinyje, kaip ir Tarvydienės, būtų galima įžvelgti reikšmę, kurią įgyja švyturio atvaizdas, kai virsta atpažinimo ženklu, etikete. Tai galima pasakyti ir apie vyresnės kartos menininko Sauliaus Bertulio „Panoramą“, kur vario lakšte išpjaustyti motyvai panašūs į vėtrungę. Žiūrėti ne į švyturį, bet pro apskritą švyturio langelį į tolumas siūlo Nadine Sipach, Vokietijoje gyvenanti lietuvė, kuri prieš keletą metų debiutavo Kintų emalio meno laboratorijos parodose.

Emalio kūrinių ekspoziciją papildė salės erdvę (metų pradžioje eksponuojant kūrinius Klaipėdoje ji buvo didesnė) įveiklinančios nostalgiškos pajūrio motyvų fotografijos, kurių autorius – jaunas fotomenininkas iš Šilutės Severinas Balandis.

Galiausiai pakartosiu viename ankstesnių savo straipsnių apie emalį parašytą mintį. Meninė saviraiška drauge su amato mokėjimu – o tai yra dalykai, nuo kurių mus atitolino šių laikų pasaulio virtualumas ir medialumas, – emalio meno kūriniuose akivaizdūs. Ir pridursiu, kad, kultūroje iškilus juslinių potyrių svarbai (kiek visko vizualiojo meno parodose gali girdėti, lytėti, uostyti), emalis šį poreikį tenkina iš tiesų subtiliai. Pakanka matyti gerą emalio meno kūrinį, ir jo paskatintam vaizduotės žvilgsniui atsivers tai, kas gelmėje ar horizonte, kas svaru ar efemeriška, taku ar stabilu, patraukia ar atstumia.

Paroda veikia iki birželio 30 d.

Auksakalių gildijos Emalio meno galerija (Šv. Stepono g. 10, Vilnius)

Liepos 7–31 d. paroda persikels į Tomo Zano biblioteką (Šv. Stepono g. 23, Vilnius)