7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Emalio žodynas

X Tarptautinė emalio meno bienalė „Vilnius 2024“

Pillė Veljataga
Nr. 19 (1511), 2024-05-10
Dailė
Ana Mercedes Carvallo (Venesuela), „Mobile Ribs in Blues“. 2022 m. I. Sosiedko nuotr.
Ana Mercedes Carvallo (Venesuela), „Mobile Ribs in Blues“. 2022 m. I. Sosiedko nuotr.

Jubiliejinė X Tarptautinė Vilniaus emalio meno bienalė yra ne konkursas, bet paroda, į kurią pakviesti ankstesnių bienalių dalyviai, daugelis jų – pelnę apdovanojimus. Apie 2005 m. pradėto, Baltijos šalyse vienintelio profesionaliajam emalio menui skirto renginio dvidešimties metų kelią prašiau papasakoti Marytės Dominaitės, bienalės iniciatorės ir vienos iš kuratorių (kartu su Jurgita Ludavičiene).

Klausiau, kaip renginio geografijoje atsirado dalyviai iš tolimų Azijos, Pietų Amerikos valstybių (III, IV bienalėse – po tris iš Japonijos, IV – septyni iš Taivano, aštuoni – iš Ispanijos, keturi – iš Prancūzijos, visose bienalėse – po kelis menininkus iš Venesuelos, JAV, Izraelio, Kanados, Nyderlandų, Švedijos). Bienalės dalyvių geografijos plėtotę lėmė ir menininkų ryšiai: per japonus žinia apie bienalę pasiekė Taivano menininkus, panašiai žinia sklido tarp Europos ir Pietų Amerikos, JAV. Kokybiški katalogai (nuo VIII bienalės ir spausdintiniai, ir skaitmeniniai, su menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės įvadiniais tekstais), kuriuos rengėjai siuntė visiems bienalių dalyviams bei dovanojo ambasadoms, – toks sklaidos kelias buvo veiksmingas. Paklausta, kuriai iš bienalių skirtų aukščiausią balą, kuratorė atsakė, kad dalyvių ir kūrinių skaičiumi įspūdingai penktajai, kurioje vitražinio emalio technikos preciziškumu nustebino jauni Taivano menininkai. Daugumoje bienalių persvara teko dalyviams iš užsienio – ir tolimų pasaulio šalių, ir Estijos, Latvijos, Sakartvelo, Rusijos.

Prie bienalės žinomumo ir patrauklumo, reikia manyti, prisidėjo nominacijų bei Vilniaus miesto savivaldybės padėkos raštų gausa. Bienalės Grand prix yra galerijos „Meno niša“ auksinis angelas su deimantu MAGĖ. Pirmosiose bienalėse nominacijas bei padėkos raštus gavo keliolika dalyvių, pradedant ketvirtąja imta apdovanoti už „tradicinį emalio technikos panaudojimą“, „naujas idėjas emalio mene“, „konceptualų kūrinį“, „ryškiausią debiutą“. Kaskart Vilniaus miesto savivaldybės padėkos raštus gaudavo arti dešimties dalyvių. Paklausta apie sunkumus, prieš dešimtį ir daugiau metų kildavusius organizuojant tokio masto tarptautinį renginį, Dominaitė paminėjo kūrinių siuntimo, muitinės formalumus ir, be abejo, finansavimą. Dešimtojoje, kaip ir VIII bei IX bienalėse, paliestose pandemijos apribojimų, o dabar ir politinio nestabilumo atmosferos, sumažėjo dalyvių iš užsienio skaičius. Bet ne renginio meninis lygis.

Didžioji šios bienalės dalyvių dalis yra Lietuvos menininkai ir tai leidžia pažvelgti į parodą retrospektyviai, sugretinti „anksčiau“ ir „dabar“. Ir anksčiau, ir dabar kūrybines prieigas lemia emalio meno raiškos būdų perėmimas iš spalvomis, grafiniu piešiniu arba erdvine forma grindžiamų dailės rūšių. Suprantama, kaip ir kitose buvusios taikomosios dailės šakose, emalio mene kito dekoratyvumo ir semantinio krūvio santykis, radosi vadinamieji konceptualūs kūriniai. Prieš kelis dešimtmečius sukurti, klasika tapę Arvydo Gurevičiaus monochrominiai piešiniai emaliu šiuolaikinio emalio meno apsuptyje nėra anachronizmas. Kaip ir tradicinių emalio technikų virtuozu tapusio Tado Deksnio plaketės bei objektai.

Emalio menui būdinga raiškos priemonių įvairovė yra palanki sąlyga rastis „nesenstančio meniškumo“ paradigmai ir sąšaukoms tarp kartų. Pavyzdžiui, vyresnės kartos menininko Vytauto Matulionio „Laiške“ tartum neįgudusia ranka užrašytų eilučių ir vidurinės kartos Daliaus Razausko varinių kubų su neįmantriu žuvelės atvaizdu sąšauką regiu surežisuotame vaizduojamo motyvo paprastume ir persišviečiančiu emaliu dengtų metalo formų, tekstūrų subtilioje meistrystėje. Marytės Dominaitės ir prieš dešimtmečius nupieštas besišypsantis veidas (plaketė „Mary“), ir šiemet sukurtas objektas „Svajonių kalvė“, kur dinamiška spiralė, ją ištiesinus, virsta tvirta bet nuobodžia linija, liudija išmintingą meninio pasaulėvaizdžio humorą. Vyresnės kartos latvių menininkas Indulis Urbanas šmaikščius siužetus pavaizdavo nepriekaištingu akademiniu piešiniu. Latvių emalio mene, kaip ir nacionalinės mokyklos tapybos tradicijoje, vyrauja dekoratyvios plokštumos, dideli masteliai. Dinos Dubinos įspūdingų formatų plokštės, regis, skirtos būtent tam, kad ryškių ir sodrių spalvų abstrakcija džiugintų akis. Dekoratyviojo grožio emociją skleidžia ir Bernardo Gonnet iš Prancūzijos plaketės, ir puošnus pertvarinio emalio technika atliktas Junko Sasaki Annouros iš Japonijos gitaros pavidalo objektas. Įvairiapusiškesnį gėrėjimąsi spalva ir forma siūlo Virginijos Giniotytės plakečių peizažai.

Kalbant apie parodoje eksponuojamus objektus norisi paminėti įtaigų Jurgio Gurevičiaus „Vilnae viae sunt corterra Lituanae“ vizualinį tropą. Neringa Poškutė-Jukumienė, ir ankstesnėse bienalėse rodžiusi puošybos esmę kvestionuojančius, papuošalais paverstus emaliuotus puodelius, šioje eksponavo serijos „Puodas / Puošals“ antkaklę – virtuvinį dubenį. Estų vyresnės kartos menininkė Ene Valter – kičinius akinius „Per rožinę spalvą“. Ir, priešingai, apie „tikrų“, savo paskirtimi nemanipuliuojančių daiktų pasaulį primena Egge Edussan-Harak iš Estijos „Gyvenimo ratas“ – peilis su etnografine ornamentika ant ašmenų.

Papuošalams, kurių dauguma yra semantinį krūvį turintys papuošalai-objektai, sugrąžinta reikšminga vieta emalio mene. Daugkartinės bienalių dalyvės Anos Mercedes Carvallo (Venesuela) kaklo papuošalo nuotrauka pasirinkta bienalės pristatymui žiniasklaidoje. Bienalių laureatės Vitos Pukštaitės-Bružės segėse „Kerpės“ emaliu dengti pavidalai atrodo sudarantys simbiozę su gintariniais kompozicijos sandais. Ugnė Blažytė šį kartą pasirinko ironiškai jausmingą retro stilistiką. Sandra Malaškevičiūtė sukūrė užuominą į liaudies dailę keliančiu augaliniu motyvu dekoruotą segę bei žaismingą erdvinį objektą. Giminystę su art deco geometrinių formų ir santūrių spalvų elegancija įžvelgiu Mantvydo Lasinsko pertvarinio emalio technika sukurtose mažose plaketėse. Kad emalio raiškos priemonių arsenale pirmaeilis vaidmuo tenka spalvai, neabejoju žiūrėdama į mėlyną ir juodą estų menininko Edgaro Volkovo segėse. Harmoninga klasikos rimtimi pasižymi Ramunės Jundaitės-Misevičienės kaklo papuošalas, Šarūnės Vaitkutės-Žygienės širdelės formos pakabukai. Preciziškas seges rodo ilgametę emalio tradiciją turinčio Sakartvelo dailininkai, abstraktesne forma pasižymi Lietuvoje gyvenančio Nikolozo Gamkhitashvili kūriniai. Aukštojo meninio išsilavinimo neturintiems dailininkams emalis dėl ypatingos technologijų įvaldymo svarbos suteikia galimybę būti visateisiais profesionaliojo meno dalyviais. Geriausius rezultatus duoda tie meniniai sumanymai, kuriuose vengiama pretenzingumo: Dovilės Žydelienės žiedai su abstrahuoto veido pavidalo akimis, Kęstučio Stanapėdžio „Paukštukas“, Edvino Busarovo auskarai.

Dešimt Tarptautinių Vilniaus emalio meno bienalių įgyvendino siektus tikslus. Emalis sugrįžo į Lietuvos meno lauką, jį kuria keliasdešimt menininkų. Bienalės suteikė galimybę žiūrovams pamatyti daugelio šalių menininkų kūrybą, „įrašyti“ mūsų emalį į tarptautinį kontekstą. Plati bienalių dalyvių geografija pasitarnavo Lietuvos žinomumui. „Emalis – nepaprastai daug galimybių turinti technika [...], kilni, įnoringa, aristokratiška [....], ji paklūsta tik kantriausiems ir ištvermingiausiems“, – tai citatos iš menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės parašytų bienalių katalogų tekstų. Galėčiau nebent pridurti, kad saviraiška drauge su amato išmanymu – o tai yra dalykai, nuo kurių mus atitolino šių laikų pasaulio virtualumas ir medialumas, – emalio meno kūriniuose yra akivaizdūs. Emalio meninė kalba nesiprašo jokių ypatingų konceptualumų, jos žodynui pakanka spalvos gelmės, linijos skrydžio, tai yra to, kas buvo ir turbūt liks nepakeičiama vizualiajame mene. Ypač jei turėsime omenyje menotyrininkų įvardintą modernizmo susigrąžinimą naujais pavidalais.

 

Paroda veikia iki gegužės 18 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius)

Ana Mercedes Carvallo (Venesuela), „Mobile Ribs in Blues“. 2022 m. I. Sosiedko nuotr.
Ana Mercedes Carvallo (Venesuela), „Mobile Ribs in Blues“. 2022 m. I. Sosiedko nuotr.
Arvydas Gurevičius, „Skrendančios“. 1986 m. I. Sosiedko nuotr.
Arvydas Gurevičius, „Skrendančios“. 1986 m. I. Sosiedko nuotr.
Marytė Dominaitė, „Svajonės kalvė“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Marytė Dominaitė, „Svajonės kalvė“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Vytautas Matulionis, „Laiškas“. 2016 m. I. Sosiedko nuotr.
Vytautas Matulionis, „Laiškas“. 2016 m. I. Sosiedko nuotr.
Indulis Urbans (Latvija), „Dilema“. 2017 m. I. Sosiedko nuotr.
Indulis Urbans (Latvija), „Dilema“. 2017 m. I. Sosiedko nuotr.
Edgar Volkov (Estija), „Atstumas“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Edgar Volkov (Estija), „Atstumas“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Jurgis Gurevičius, „Vilnae viae sunt corterra Lituanae“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Jurgis Gurevičius, „Vilnae viae sunt corterra Lituanae“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Mantvydas Lasinskas, plaketė „Liūtas“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Mantvydas Lasinskas, plaketė „Liūtas“. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Vita Pukštaitė-Bružė, „Kerpė“. 2012 m. I. Sosiedko nuotr.
Vita Pukštaitė-Bružė, „Kerpė“. 2012 m. I. Sosiedko nuotr.
Ramunė Jundaitė-Misevičienė, kaklo papuošalas. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Ramunė Jundaitė-Misevičienė, kaklo papuošalas. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Sandra Malaškevičiūtė, segė. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Sandra Malaškevičiūtė, segė. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
Neringa Poškutė-Jukumienė, segė iš serijos „Mustis“. 2010 m. I. Sosiedko nuotr.
Neringa Poškutė-Jukumienė, segė iš serijos „Mustis“. 2010 m. I. Sosiedko nuotr.
Tadas Deksnys, plaketė „Srovės“. 2013 m. I. Sosiedko nuotr.
Tadas Deksnys, plaketė „Srovės“. 2013 m. I. Sosiedko nuotr.
X Tarptautinė Vilniaus emalio bienalė „Meno nišoje“, ekspozicijos vaizdas. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.
X Tarptautinė Vilniaus emalio bienalė „Meno nišoje“, ekspozicijos vaizdas. 2024 m. I. Sosiedko nuotr.