„Ruletė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Ruletė“ su minia lėtai slinkdama iš salės nugirdau, kaip vienas vaikinas kitam pasakė: „Jei būčiau kritikas ir turėčiau apie šitą spektaklį rašyti recenziją – nusišaučiau.“ Malonu, kad retkarčiais kritiko figūra iškyla ir žiūrovo mintyse. Vis dėlto jei skaitote šią recenziją, hipotetinis kritikas arba pasijuto ambicingas, arba necharakteringai panoro gyventi.








Du festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektakliai
Katalonų šokėjos Ainos Alegre spektaklis „Fandango & Other Cadences – Study 4“ – tarsi mokslinis tyrimas, tik čia nereikia vartyti A4 formato segtuvo, laužyti galvos, bandant suprasti formalius autoriaus išvedžiojimus, negirdėtas sąvokas, plėtojamas teorijas, nes šviesioje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje du šokėjai šį tyrimą atlieka gyvai ir įtraukiai. Alegre nagrinėjimo objektas – tradicinis baskų, gyvenančių Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje, šokis. Kartu su buvusiu baskų šokių šokėju Yannicku Hugronu ji atlieka tradicinio šokio žingsnelius, kurie po daugelio metų patirties yra amžiams įrašyti į šokėjo kūną. Iš viso šokio konteksto ištraukti judesiai prikausto dėmesį, jų pasikartojimas kuria savitą ritmą, o kartu pateikia užuominas apie šių šokių profilį, dominuojančias jų savybes – jėgą, ištvermę, bet kartu ir gracingumą.








„Nejaukos slėnis“ ir „Cyber Elf“ festivalyje „Sirenos“
Žmogaus ir kompiuterio ryšys darosi vis glaudesnis. Jis neišvengiamai tampa vis svarbesniu tarpininku socializuojantis, pramogaujant, dirbant. Didelę dalį karantino praleidome virtualioje erdvėje – nuotoliu dalyvaudami paskaitose, susirinkimuose, netgi šventėse ir spektakliuose. Mūsų kasdienybėje technologijos veikia kaip savitas kūno tęsinys. Tad ir šiemet festivaliui „Sirenos“ pasirinkus kūno temą, dažnas spektaklis apie ją kalbėjo būtent per sąveiką su technologijomis.







„Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
2018 m. Lietuvoje prasiveržęs #metoo judėjimas dabar jau senokai nutilęs. Aukas išklausėme, agresorius nuteisėme, sistemą sutvarkėme? Vargu. Įvyko tai, kas įvyksta su dauguma judėjimų: minia išnaudojo savo pyktį, nuoskaudas, nepasitenkinimą, pakeliui, jei pasisekė, ką nors pakeitė ir, nebegalėdama gyventi nuolatinio protesto sąlygomis, nurimo. Lyg uždarius sujauktų drabužių pilnos spintos duris, susikūrė miražas, kad aplink atsirado šiek tiek daugiau tvarkos.








Nauberto Jasinsko spektaklis Oskaro Koršunovo teatre
Visad sunku eiti žiūrėti spektaklio, mačius jo eskizą. Jei eskizas geras (o juo labiau – išties pagavus ir įsimintinas), galutinis spektaklio variantas grasina būti nuėjęs per toli tobulumo ir pabaigtumo link. Ne per seniausiai taip nutiko su Antano Obcarsko „Boksu“ – trenerių aprangą pakeitė net iki šlepečių derantys à la treninginiai kostiumai, o projekcijas, eskize atspindėjusias fanatišką, kone religinį norą būti kovotoju, nurungė egzotiški vaizdai iš „dvasinių“ kelionių po Meksiką bei užkulisiniai vyksmai dailiame, toli gražu ne bokso salei giminingame persirengimo kambaryje.








Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis OKT
Kovo 1 d. Oskaro Koršunovo teatre įvyko Eglės Kižaitės spektaklio „Pirk dramblį“ premjera pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“. Ši pjesė Lietuvos scenoje statoma jau antrą kartą – 2021 m. balandžio mėnesį jos eskizas (rež. Tadas Montrimas) pristatytas konkurse „DramaFest“ Vilniaus mažajame teatre. Kad tai dvi kardinaliai skirtingos pjesės interpretacijos, buvo aišku net neįžengus į OKT salę: Kižaitė renkasi kurti monospektaklį, o tai jau savaime sufleruoja kitus akcentus ir kitą požiūrio tašką.
„Šv. Speigas“ Juozo Miltinio dramos teatre
Iki pat spektaklio pradžios ne visada žinome, kas mūsų laukia. Atvykstame į teatrą, rodome bilietus, kabinamės paltus, lūkuriuojame fojė – po daugybės apsilankymų tai tampa niekuo nestebinančia teatro rutinos dalimi. Tik patekę į salę (jei scenos nedengia uždanga) matome spektaklio užuominas, dar neapgyvendintą, nepabudintą scenografiją, kartais scenoje lūkuriuojantį (-ius) aktorių (-ius). Pagaliau, kai spektaklis prasideda, esame įtraukiami į jo pasaulį.








Tarptautinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“
Sausio 10–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko vaikų ir jaunimo teatro festivalis „Kitoks“. Jame pristatyti Lietuvos bei užsienio kūrėjų spektakliai, kūrybinių dirbtuvių rezultatai, vyko edukaciniai užsiėmimai. Šiame straipsnyje – apie tris užsienio kūrėjų darbus: „Dazzlemaze“, „Promise me“ ir „Désordre & Dérangement“.








Eglės Švedkauskaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šiais laikais labiau negu bet kada anksčiau justi, kad progresas tapo viena iš pagrindinių visuomenės vertybių. Esame vertinami ir nejučia vertiname kitus pagal darbingumo lygį, pasiekimus, užimamas pozicijas, o jei atrodo, kad nesugebame padaryti tiek, kiek padaro kiti, jaučiamės „neišsipildę“, netgi nenormalūs. Tokioje aplinkoje senas, lėtas, nerangus kūnas pasidaro nereikalingas, o nebegalintis savimi pasirūpinti žmogus tampa dar ir našta: atsiduria globos namuose arba užgula artimųjų pečius.








Gildo Aleksos „Skambutis tėvui“
Daugybėje XIX–XX a. romanų galima susidurti su griežto, šalto tėvo portretu – autoritetingos, o gal labiau autoritarinės šeimos galvos, vaikus auklėjančios lyg savo pavaldinius, šykštint švelnesnio gesto ar žodžio. Jo rūpinimasis grubus ir formalus, net jei širdyje slepiasi nuoširdi meilė. Toks tėvas teko ir vienam žymiausių XX a. literatūros atstovų – Franzui Kafkai. Šis autorius mums paliko ne tik „Metamorfozę“ ar „Pilį“, bet ir labai svarbų dokumentą – adresato taip ir nepasiekusius laiškus tėvui.








