Parduodamas butas, dramblys – dovanų

Kovo 1 d. Oskaro Koršunovo teatre įvyko Eglės Kižaitės spektaklio „Pirk dramblį“ premjera pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“. Ši pjesė Lietuvos scenoje statoma jau antrą kartą – 2021 m. balandžio mėnesį jos eskizas (rež. Tadas Montrimas) pristatytas konkurse „DramaFest“ Vilniaus mažajame teatre. Kad tai dvi kardinaliai skirtingos pjesės interpretacijos, buvo aišku net neįžengus į OKT salę: Kižaitė renkasi kurti monospektaklį, o tai jau savaime sufleruoja kitus akcentus ir kitą požiūrio tašką.

Salėje pasirodo pjesėje aštuonmetis, o čia jau suaugęs Berniukas (Mantas Bendžius). Jis draugiškas, bandantis sudaryti gerą įspūdį (tai liudija bergždžiai kiemo „bachūriuko“ manieras dangstantis kostiumas), pasak jo – mes esame potencialūs buto pirkėjai. Vaikinas pasitinka paskutinius žiūrovus, padalina sausainių, bando patraukliai pateikti savo butą – apdaužytą OKT studiją su skylėtomis lubomis, plikomis betoninėmis grindimis ir vaizdu į kaimynų langus. Spektaklio apipavidalinimas minimalus, vyrauja „pasidaryk pats“ estetika, kai muzika paties Berniuko leidžiama per kolonėlę, apšvietimas pirmoje spektaklio pusėje yra paprasčiausia studijos lempų šviesa, o scenografija – tai scenos dešinėje stūksanti, išsikraustymui paruošta praeitis: keletas dėžių, kėdžių, lempa, kilimas ir pavargusi lyginimo lenta (scenografė Laura Luišaitytė). Berniukas patiesia kilimą, pastato kėdę, lempą ir rodo mums – štai, juk čia puikiausiai galima gyventi be didesnio įdirbio.

Perėjimas prie „dramblio kambaryje“ – nujaučiamai tragiškos šio buto ir Berniuko praeities istorijos – įvyksta staigiai, veiksme palikdamas akivaizdų tektoninį lūžį. Neatrodo, kad būtų rastas pretekstas Berniukui užsiminti apie praeitį: nejautrų tėvą, traumuojančią vaikystę, – vieną akimirką jis tiesiog ima apie tai kalbėti. Pjesės pavertimas monospektakliu neabejotinai padaro žalos puikiems Zavedskaitės dialogams, atšipina komiškas scenas, apmaldo jų absurdiškumą, kuriuo žaidžiama pjesėje: laidojimo namų darbuotojai patraukliai reklamuoja naujausias laidojimo tendencijas, buto brokeris deklamuoja įspūdingus filosofinius monologus apie namus – visa tai spektaklio veiksme vos žybteli. Kitų veikėjų žodžius Bendžius daugiausia perteikia balsu: iš Berniuko tarsi iš sugedusio radijo veržiasi žemas ir piktas tėvo, griežtokas sesers ar kikenant parodijuojamas laidotuvių rūmų darbuotojų ir proginių drabužių pardavėjos balsas.

Berniukas reflektuoja savo praeitį, iš dialogų, prisiminimų, pasakų nuotrupų dėlioja sudėtingą, depresijos ir savižudybės paveiktos šeimos portretą. Būtent per pasakas jis pirmą kartą atskleidžia tai, apie ką jam sunkiausia šnekėti, – traumą padariusią motinos depresiją ir savižudybę. O aplinkui tvyro tėvo šaltumas, nesugebėjimas pasikalbėti ir paaiškinti, kuriantis absurdišką situaciją, kai Berniukas, net ir aplankęs krematoriumą, išrinkęs urną, pasimatavęs laidotuvių kostiumą, vis dar nežino, kad jo motinos nebėra.

Nors aktorius neparodo įspūdingų persikūnijimų, tardamas kitų pjesės veikėjų žodžius, spektaklyje vis dėlto įvyksta personažo ir scenos transformacija. Per gerą valandą tuščia scena virsta vizualiai jaukiu, tačiau emociškai tamsoje skendinčiu kalėdiniu kambariu. O nuo Berniuko, „faino bachūriuko“, kuris tik nori įtikinti pirkti siūlomą butą, lupasi asmenybės sluoksniai, nejučia parodydami viską, ką vaikinas slepia po pirmu geru įspūdžiu, – nuo užgniaužto pykčio, kuriam antrina sportinis adidas švarkelis, iki neužaugusio, įskaudinto vaiko, kuris, klausydamas žiūrovo jam skaitomos pasakos, regis, mirs, jei tik šis sugalvos sustoti. Veikėjo ir scenos virsmas įvyksta natūraliai ir nepastebimai – tik spektakliui artėjant prie pabaigos susivoki, kad nueitas labai ilgas kelias ir kad kardinaliai pakito kraštovaizdis.

Kižaitės spektaklis „Pirk dramblį“ gali lengvai apgauti savo paprastumu – „suneštine“ scenografija, vienu aktoriumi, ore sklandančiu neužbaigtumo jausmu. Tačiau pabaigoje tenka pripažinti, kad kūrybinė komanda sugebėjo parodyti įtaigų ir detalų žmogaus, nutapyto žiauriu traumos teptuku, portretą.