Mokslinis tyrimas ir paskendusi žinutė

Katalonų šokėjos Ainos Alegre spektaklis „Fandango & Other Cadences – Study 4“ – tarsi  mokslinis tyrimas, tik čia nereikia vartyti A4 formato segtuvo, laužyti galvos, bandant suprasti formalius autoriaus išvedžiojimus, negirdėtas sąvokas, plėtojamas teorijas, nes šviesioje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje du šokėjai šį tyrimą atlieka gyvai ir įtraukiai. Alegre nagrinėjimo objektas – tradicinis baskų, gyvenančių Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje, šokis. Kartu su buvusiu baskų šokių šokėju Yannicku Hugronu ji atlieka tradicinio šokio žingsnelius, kurie po daugelio metų patirties yra amžiams įrašyti į šokėjo kūną. Iš viso šokio konteksto ištraukti judesiai prikausto dėmesį, jų pasikartojimas kuria savitą ritmą, o kartu pateikia užuominas apie šių šokių profilį, dominuojančias jų savybes – jėgą, ištvermę, bet kartu ir gracingumą.

Šokėjams antrina girdimos pokalbių nuotrupos, atsiminimai, pasakojimai apie skirtingas baskų šokio rūšis. Šie dokumentiniai balsai kartais tampa daug įdomesni už sceninį vyksmą ir šokėjų žingsnelius paverčia fonine muzika. Iš pokalbių fragmentų palengva ryškėja baskų šokio vaizdinys: tai senas šokis, turintis ritualinę paskirtį, kai kurie šokiai yra kelių šimtų metų senumo ir šokami su kardais ar ilgomis lazdomis. Ilgą laiką baskų šokius šoko tik vyrai.

Šiame pasirodyme įdomu stebėti žingsnelius – išimti iš šokio konteksto ir stilizuoti jie virsta baskų šokio impresija, užuomina. Kyla noras tokia forma išvysti lietuvių tautinius šokius, pamatyti, kaip atrodytų jų dekonstrukcija, atsikartojantys pavieniai žingsniai, išimti iš dainų ir ratelių konteksto, išgirsti, kokios istorijos ir pasakojimai juos lydėtų.

„Fandango & Other Cadences – Study 4“ panardina į žingsnelių ritmo kuriamą kosmosą, žavi šiam šokiui pasiduodančiu ir jį amžiams į save įrašančiu kūnu. Galiausiai šis spektaklis išsprogsta stipriu, galerijos erdves varpų gaudesio pripildančiu finalu, priverčiančiu pajusti, kaip giliai šį šokį persmelkia ritualo funkcija.

Danielio Mariblancos spektaklis „71BODIES 1DANCE“ – vienas tų kūrinių, kuriais nusivilti ypač apmaudu. Solo pasirodyme Mariblanca siekia kalbėti apie translyčius (savo biologinės lyties neatitinkančius) žmones. Simbolinė 71 minutės trukmė suponuoja, kad šokėjas šį pasirodymą sukūrė iš 71 translyčio asmens patirties: dalį jų videoformatu galima prieš ar po spektaklio išvysti ir išgirsti fojė. Scenoje Mariblanca pasitelkia šokį, dainas ir nuogą savo paties, translyčio vyro, kūną. Būtent pastarasis čia suskamba stipriausiai – labiausiai paliečiantis spektaklio momentas yra pirmosios jo minutės ir suvokimas, kad pirmą kartą Lietuvos scenoje stovi translytis žmogus ir jis nėra pasitinkamas su neapykanta.

Deja, šis suvokimas tebuvo vienintelė šio pasirodymo stiprybė. Spektaklyje trūko stebėtinai elementarių dalykų: nuoseklumo, kokybiškesnės dramaturgijos, apgalvoto laiko užpildymo. Pirmą „rimto“ šokio pusvalandį nelauktai keitė žaismingas muzikinis intarpas, dar po kelių netikėtų estetinių bei nuotaikos posūkių, apleidžiant suvokimui, kokį reginį atlikėjas bando kurti, suima noras atsiriboti bei nuobodulys, net ir labai norint suprasti bei palaikyti. Gaila translyčių asmenų istorijų – šiame pasirodyme jos tampa neaiškiu, fragmentišku, neišsivysčiusiu gumulu, kuris neretam žiūrovui turėjo būti (o sprendžiant iš pasisakymų apie spektaklį socialiniuose tinkluose, regis, ir buvo) sunkiai perskaitomas. Užsitęsusį pasirodymą, kurio nemažą dalį sudarė buitiškas, nuo spektaklio realybės atribotas atlikėjo vaikščiojimas, pabaigia dešimties minučių auto-tune efektu permirkusi daina. Jos turinyje (kurį buvo sunku aiškiai išgirsti) pinasi politinės klišės ir šūkiai – jais, ko gero, bandyta sukurti išlaisvinančią, apvalančią, naujos pradžios energiją. Tačiau tiek galvojant apie šią dainą, tiek apie visą spektaklį stipriai justi, kad atlikėjas taip pasitikėjo savo skelbiama žinute ir gesto svarba, jog pamiršo, kad scenoje turi būti ir kokybiškas kūrinys.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė