2019-uosius Pamėnkalnio galerijoje pradėjęs Rūtos Matulevičiūtės „Wisdom Vendor“ atvejis forma juodai iškrenta iš paprastai tapybiško pačios menininkės konteksto, o ir ekspozicijų erdvei, pratusiai prie sienas klojančios tapybos ar išsibarsčiusių skulptūrinių objektų, neatrodo labai patogus. Jis tarsi įspraustas tarp kolonų, trukdančių žiūrovui prie kūrinio priartėti (nors pagal autorės pateiktą instrukciją – iš pradžių svarbiausia kontempliatyviai juodąjį kubą apeiti – tad ir be reikalo artintis, matyt, nėra ko, kol klausimas dar neiškilęs). Bet prisiliesti prie blizgios juodos masės taip maga – ypač, kai nieko negali sugalvoti (arba neperskaitęs instrukcijos nežinai, kad turėtum), tačiau jausmas, kad dar kažko nenutuoki, keistai neapleidžia.
Rūtos Matulevičiūtės paroda „Wisdom Vendor“
Vakarinėje Saudo Arabijoje, Mekoje, yra tokia vieta, kur stūkso masyvus belangis, stačiakampio gretasienio formos statinys, kurio rytinėje pusėje įmūrytas šventas Juodasis akmuo ir piligrimai, eidami aplink, jį liečia. Matulevičiūtės kubas veikia panašiai, tik dar turi ką pasakyti: vienoje sienų įmontuotas interaktyvus ekranas po švelnaus prisilietimo išmeta Kinų permainų knyga paremtą atsakymą. Tarkime, „sėkmė visiškai netoli, tačiau kažkas visomis išgalėmis stengiasi, kad Jums nepasisektų. Nenuliūskite. Tai, ko Jūs siekiate, manydamas, kad Jums būtina, iš tikrųjų pasirodys visai kas kita, negu tikėjotės. [...] Nesinervinkite, kad aplinkybės klostosi kaip tik taip, o ne kitaip. Šiek tiek vėliau likimas ir Jums nusišypsos.“ Na štai, ačiū, ir sukate aplink Išminties automatą dar vieną ratą, kontempliuodami kitą klausimą jau intensyviau.
Parodos atidarymo metu autorė, komentuodama kūrinio koncepciją ir kontekstą, kuriame jis galėtų būti suvoktas, projektą įvardino kaip siekį sujungti senųjų kultūrų bei tradicijų palikimą su šiuolaikine pasaulėvoka. Nors prasminiai akcentai, sudėti pasirinktos kubo spalvos reikšmės bei funkcijos kruopščiame aiškinime, sukosi magiškuose, žmogiškosios egzistencijos niuansus liečiančiuose pretekstuose, autorės pabrėžta kubo juodos sąsaja su juodais okultizmo praktikose naudotais veidrodžiais, susijungusi su objekte įmontuota androidine sistema, persiskaitė kiek kitaip. Jeigu „Wisdom Vendor“ sienos, Matulevičiūtės įvardintos kaip atspindžiais praplečiančios supančią erdvę, taip sudarydamos anapusinio – kito pasaulio vaizdą (į kurį juoduoju aiškiaregystės veidrodžiu – portalu tarsi dar leidžia prasibrauti) tai šiuolaikiniuose tankiai technologizuotuose pasauliuose tie juodieji veidrodžiai bet kokią vartojo intervencijos galimybę panaikina. Įvairiose su technologijomis susijusiose disciplinose kuriantis menininkas ir rašytojas Jamesas Bridle‘is tokią dabarties situaciją įvardina Naujųjų tamsiųjų amžių (angl. New Dark Age) terminu – kai kasdienos technologinis kompleksiškumas didėja beveik tiesiogiai proporcingai mūsų menkstančiam gebėjimui jį suprasti ar pasivyti[1]. Šiame kontekste Matulevičiūtės Išminties automatas pradeda veikti tarsi juodoji dėžė, savyje talpinanti nesustabdomai (2.5 kvintilijonų baitų per dieną greičiu[2]) augantį informacijos kiekį, sudarydama visa žinančio subjekto įvaizdį, į kurį desperatiškas, gyvenimo prasmės ar sapno reikšmes ieškantis vartotojas renkasi kreiptis.
Meka, Saudo Arabija, nuotr. šaltinis wikipedija.org
Vienoje „Wisdom Vendor“ sienoje šviečiantis miniatiūrinis ekranas – interaktyvi dieviškoji būt(in)ybė – savo sintetiniu, tyliai veikiančiu androidiniu mechanizmu vilioja prisiliesti (o prie šio gesto „išmanūs“ žmogaus pirštai daugiau nei pripratę), ir atsakymas akimirksniu pasirodo, sukeldamas trumpą pasitenkinimo pliūpsnį, po kurio įprastai norisi veiksmą kartoti. Tačiau šią švelnią, abipusio supratimo kupiną situaciją jau minėtas Bridle‘is įrėmina šiuolaikiniam žmogui simptomiško komputacinio mąstymo (angl. computational thinking) sąvokoje: tikėjimu, kad bet kokia problema, bet koks klausimas gali būti išspręstas programa[3]. Matulevičiūtės siūlytame magiškų juodųjų veidrodžių, reflektuojančių šiandienos medijas, kontekste tai ir yra paveikiausi Didžiųjų duomenų (angl. big data) kerai: pačiam priimti sprendimų tarsi nebereikia, o ir galvojimas trunka kažkaip per ilgai – vis dėlto labiau apsimoka paruošti savąjį tikėjimą, ir mainais skaitmeninės informacijos tiesa iškils miniatiūriniame ekrane. Juolab, kai konsultuojančios tinklo platformos vartotoją pažįsta taip artimai, kad pabaigia jo sakinius[4]: pradžioje pasiūlo šiek tiek labiau sau suprantamą problemos formuluotę, paslaugiai perfrazuoja netvarkingai suregztą frazę ir galų gale pasiūlo problemos sprendimą – tereikia spustelėti tab – ir atsiduri, kur nori būti. Nors vienas niuansas įtarimą gali sukelti: tokiame intymiame ryšyje su paslaugia sistema, kurios žodžiai stebėtinai sutampa su naršančio mintimis, kuris iš jų vis dėlto renkasi kitą žingsnį – Google’as ar pats vartotojas? Ir jeigu pastarojo žingsnius taip lengva nuspėti, ką tai apie jį patį leidžia įtarti? Na, bet galbūt tai tėra tiesiog savotiška iš glaudaus kasdieninio ryšio bei kūniško artumo išsivysčiusi telepatija. Galų gale, po tiek bendro gyvenimo laiko, tai pasidaro tarsi ir nebesvarbu – kitas žingsnis vis vien žengiamas drauge, tad krypties pasirinkimas lieka sparčiau mąstančiojo valioje.
Tony Smith, „Die", nuotr. šaltinis http://www.tonysmithestate.com/
Matulevičiūtės Išminties automatas vis dėlto nėra realios, su technologizacija susijusios problemos išraiška, bet tik galima vizualinė jos metafora, įsirašiusi juodoje tridimensinėje formoje. Tiesa, „Wisdom Vendor“, asociacijomis nuklydęs iki Tony‘io Smitho (1912–1980) minimalistinio skulptūrinio objekto „Die“ (1962), užmezga dar vieną, kitas reikšmes formuluojantį dialogą, diskursyviai nusidriekiantį nuo Kaabos šventovės Mekoje, iki Gregoro Schneiderio 46 pėdų aukščio kubo Hamburge ir galų gale atsispindintį juoduose, interaktyviuose veidrodžiuose, refleksijomis sudarančiuose kviečiančios erdvės iliuziją, kurios viduriuose vykstančių procesų žmogui suvokti darosi beveik neįmanoma.
Šalia „Die“ atsidūręs „Wisdom Vendor“ galėtų tapti dar vienu metaforišku nuo technologijų autonomiško žmogaus mąstymo mirties simboliu su paslaugiai šviečiančia androidine Permainų knygos išmintimi, kurios pasisemti galima pagal instrukciją.
[1] James Bridle, New Dark Age: Technology, Knowledge and the End of the Future, New York: Verso Books, 2018.
[2] „Data Never Sleeps 5.0”, prieiga internete https://www.domo.com/learn/data-never-sleeps-5?aid=ogsm072517_1&sf100871281=1.
[3] „Whatever the practical or social problem we face, there is an app for it“, James Bridle, ten pat.
[4] Mark Wilson, Google, you auto-complete me, 2018 07 08, prieiga internete fastcompany.com.