Pabudęs vieną rytą iš antropocentristinio miego, žmogus gali pasijusti nejaukiai. Nevaržomas sapiens dominavimas gali pradėti kelti įtarimą, o akivaizdus jo skirtumas su ne žmogumi – blukti. „Kas man atsitiko?“ – gali sudvejoti jis. „Tai juk visai ne sapnas. Jis savo kambaryje, pažįstamoje“[1], švarioje aplinkoje, kur tyliai ūžia MacBookas, sienos sargstomos nepageidautinų judesių daviklių, o nuo pavojingos išorės saugo lango tinklelis.
„Homo sapiens maždaug pusę didžiųjų̨ planetos žvėrių išnaikino gerokai anksčiau, negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius“[2]. Tačiau dabar, kai robotai ir dirbtinis intelektas tiesia sintetines minkštas rankas[3] į trapų sapiens kūną, žmogus pagrįstai ima suktis į iki šiol išnaudojamus gyvūnus, kurių žemesnės gyvybės formos statusą, dėl augančios dirbtinio intelekto galios, jis ir pats gali netrukus priimti. Nemalonu. Ypač, kai žmogaus ir gyvūno santykio prieštaringumas akivaizdus: kol pūkuoti ir iškvepinti augintiniai jaukiai miega ant sofų šalia šeimininkų, pramoniniai suskystinta forma išteka skerdyklos vamzdžiais į maisto skyriaus vitrinas.
Viena iš situacijų, galinti sukelti tokio pobūdžio anti-antropocentristinę dvejonę – MO muziejuje balandžio 6 d. atsidariusi paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kuratorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė). Ekspozicijos eklektiką surūšiuoja užbrėžtos temos: dievybės ir pabaisos, mirusi gamta, kompanionų vienatvė ir t. t., tačiau ateities vizijose tarprūšiškumas pabrėžiamas ypač ryškiai. Technologijos ir mokslo pažangos atvertos galimybės reikalauja persvarstyti ne tik mašinų, gyvūnų ir žmonių tarpusavio santykius, bet ir materialaus pasaulio ir virtualios erdvės jungtis, gimdančias naujas gyvybės formas. Kai internetas tapo ranka pasiekiamas plačiajai visuomenei, XX amžiaus 10-ajame deš. menininkai pasaulinį tinklą pradėjo naudoti kaip erdvę virtualiems kūriniams talpinti ir jais dalintis. Po dešimties metų, kai dėl kasdieninio vartojimo internetas prarado technofetišistinį blizgesį, menininkai pradėjo nagrinėti virtualios prigimties post-internetinius fenomenus ir būtybes, plytinčias tarp sintetinio, fikcinio ir organinio pasaulių. Ateities vizijose iškilę latvių kilmės menininkės Daigos Grantinos objektai įtartini savo neapibrėžtumu – viena vertus, jie primena biologinių eksperimentų rezultatus – slidžias organines būtybes, apsimetančias negyvomis, kad išvengtų plėšraus žmogaus žvilgsnio, kita vertus – atpažįstami sintetiniai audiniai išduoda gyvių dirbtinumą, apraizgytą raudonų laidų kraujagyslėmis ir rastųjų objektų organais. Būdami fiktyviomis mitinėmis būtybėmis šie objektai, nors ir negeba fiziškai judėti, tačiau žadina vaizduotę, skatinančią žmogų apmąstyti kitokias gyvybės formas bei prie jų pratintis. Anot filosofės Donna’os Haraway, „koreguojant kasdienį santykį su kitomis gyvybės rūšimis atsiranda naujų ir dar neišbandytų galimybių užmegzti kokybiškai kitokio tipo ryšį su mus supančiomis gyvybės formomis ir šitaip transformuoti mūsų supratimą apie jas“[4], o tai ypač svarbu galvojant ir apie žmogaus transformacijos galimybes, kai auginamas dirbtinis intelektas ir robotai prašosi tiesioginio sąlyčio ir bendros santykių erdvės su žmogumi. Yuvalis Noah Hararis, kurdamas ateities versijas, teigia, kad norint suvokti galimus ateities kiborgų santykius su biologinės prigimties mirtingaisiais iš „ž“ raidės, vertėtų apmąstyti žmogaus požiūrį į ne žmogų – kaip vienas rūšis mylime, glostome ir glaudžiame prie savęs, o kitas žudome, skerdžiame ir apsiauname. Darosi pagrįstai įdomu, ar toks, pavyzdžiui, susidievinusio žmogaus elgesio su gyvūnais modelis ir sintetiniams antžmogiams pasirodys patraukus? Ir ar kiborgo akyse kafkiška žmogaus metamorfozė į vabalo statusą vis dėlto įvyks? Kokius, tokiu atveju, kriterijus homo sapiens turės atitikti, kad nebūtų įgrūstas į kokį nors šiandienos narvo ekvivalentą – peršviečiamą kapsulę ar sterilų terariumą – kaip manipuliacijoms paruošta nuoga gyvybė (zōḗ), neturinti nuomonės, nes nemokanti kalbėti (naujų žmonių kalba)?
Rimas Sakalauskas, „Karantinas“, 2018, nuotr. Giedriaus Matulaičio
Žmogaus kūnas, išsklidęs tinkle (web) jau dabar yra „veikiau sąsaja, o ne tapatybė“[5], ji elastinga ir gebanti plisti pasaulyje dideliu greičiu. Kitaip tariant, biosfera ir technosfera praradusios aiškią skirtį: „gyvename apsupti „daiktų interneto“ – tinklo iš elektroninių įrenginių, gebančių rinkti duomenis, juos interpretuoti, jais dalintis ir kitaip „bendrauti“ tarpusavyje“[6]. Tokiu būdu kūnas iš kaulų ir kraujo pasklinda po dirbtinai sukurtą aplinką, kurioje įmanomas intensyvus ir tiesioginis santykis su kitomis mišrios prigimties būtybėmis. Kompiuterius jungiantis internetas čia žaidžia svarbų žaidimą – pats gilėdamas ir plėsdamasis jis išleidžia naujas gijas, apjuosiančias daiktus ir prietaisus, taip suformuodamas neapčiuopiamą tinklą, tampantį nuo žmogaus vis mažiau priklausančia ekosistema. Viena vertus, išmanūs prietaisai jau seniai tapę geriausiais sapiens draugais, patarėjais ir sekso parteriais, dažnai pakeičiančiais gyvo žmogiško kūno buvimą bei funkcijas. Kita vertus, įsipynęs tame tinkle žmogus nuo aplinkos atsitveria virtualiu filtru[7] ir pasimeta mokslinių tyrimų ir mokslinės fantastikos vaizdinių scenarijuose, negebėdamas atsirinkti. Tokia situacija įvaizdinama menininko Rimo Sakalausko „Karantine“ (2018), kritikuojančiame neapibrėžtoje skaitmeninėje terpėje plūduriuojantį žmogų, kuris peršviečiamas ir stebimas mikroskopu bei virstantis kita, tik primenančia žmogų būtybe. Tokiose sintetinėse ekosistemose įtartinos prigimties būtybių laikui bėgant daugėja: sakoma, kad šiandien bent 40 proc. viso interneto srauto priklauso ne žmonėms, bet programoms – botams (bots), atliekantiems užduotis automatiškai. Jų mėgstamiausia veikla – apsimesti žmonėmis, simuliuoti jų aktyvumą, falsifikuoti paspaudimus ir generuoti keistus, dažnai beprasmius komentarus. Žinoma, kol botai sudaro mažumą, nuo tikrų vartotojų specialiai treniruotos sistemos juos geba atskirti, tačiau, anot „New York“ žurnalo redaktoriaus Max Reado, jeigu mažuma peraugs į daugumą, įtartini pasidarys realūs vartotojai. Tokioje aplinkoje žmogus turi ne vien taikstytis, kad juo apsimetama, bet ir nuolat įrodinėti, kad jis tikrai yra žmogus: Please prove you are human arba Please prove you’re not a robot prašo išvardinti perėjų ir motociklų nuotraukas arba įvesti keistus kodus, turinčius įtikinti sistemą, kad klaviatūros mygtukus liečia ne koks nors abejotinos prigimties gyvis, bet būtent homo sapiens. Tačiau kas nutiktų, jei dirbtinai intelektualioje ateityje žmogiškas individas dėl neaiškų priežasčių nebesugebėtų įtikinti internetą kuruojančio roboto savo žmogiškumu, kitaip tariant, jei neatitiktų kokių nors tikro žmogaus kriterijų, kuriuos mes, pavyzdžiui, taikome gyvūnams: jie negali kalbėti, negali samprotauti kaip žmogus, vadinasi nėra tame pačiame egzistencijos lygyje ir yra pavaldūs. Jeigu žmogus ateityje nemokės kalbėti, negalės operuoti kiborgų komunikacijos būdais pakankamai gerai, ar ir jis bus priskirtas prie pavaldžių rūšių ir pašalintas iš tinklo? „Kuris kūnas tokiu atveju būtų labiau nežmogiškas – ar tas, kurį įsigyti mums siūlo šiuolaikinės medijos ir technologijos, ar tas, kuris pašalintas iš ekrano, nereprezentuotas?“[8]
Katja Novitskova, „Pattern of Activation (embroygenesis)“, 2018, nuotr. Giedriaus Matulaičio
Minėtame technosferos ir biosferos kontekste žmogaus ir ne žmogaus santykių permąstymas pasidaro svarbus kultūros išsaugojimui ir pratęsimui. Gyvybės klausimą nagrinėjančiose vitalistinio materializmo teorijose žmonės ir kiti žinduoliai kartu su jų kūnuose gyvenančiais mikroorganizmais labiau primena bendruomenes, o ne atskirus individus. Tai reikštų, kad žmogus nuo daiktų ir nežmoniškų kūnų negali būti atskirtas, kadangi pats sapiens kūnas yra procesas – baltyminių reakcijų, virusų ir bakterijų veiklos vieta. Kristupas Sabolius, komentuodamas menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų „Psichotropinio namo“ projektą, teigia, jog „žmogaus svarba, jo etinė pirmenybė pasaulyje gali būti kvestionuotina pripažįstant kitų etikų galiojimą – net jei kalbame apie vabzdžius, grybus, bakterijas, jūros dumblius ir kt.“[9] Galbūt homo sapiens, priimdamas tarprūšinės visuomenės modelį kaip naują egzistavimo formą, galėtų pradėti „grybus gerbti, į juos atsižvelgti, mėginti juos suprasti, iš jų mokytis, nenuvertinti jų nuomonės ir mąstymo būdo“[10]. Tikėtina, kad situacija skamba neįtikinamai ir naiviai – vien lietuvių kalboje vartojami su grybais susiję frazeologizmai atspindi ne ypač palankų požiūrį į minėtą gyvybę, tačiau prisiminus ateities kiborgų požiūrio į žmogaus rūšį variantus, mokymasis iš kitų organizmų nebeatrodo toks ironiškas – galbūt ir senasis žmogus naujojo akyse kažkada atrodys kaip keistas, iš žemės maistines medžiagas traukiantis pelėsis, reikalaujantis griežtos kontrolės, kad neplistų?
Pabudęs iš antropocentristinio miego, žmogus tikriausiai pasijus nepatogiai, turės priprasti ir prisitaikyti prie naujos aplinkos iš geltonojo žiedvorio išmoktu mimikrijos būdu. Tačiau galbūt dėl to super-protingoje ateityje Please prove you are human nebeteks savo prasmės, nes iki atskiro individo susiaurintas žmogaus statusas tiesiog nebebus reikalingas.
[1] Francas Kafka, Metamorfozė, prieiga internete http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Francas_Kafka._Metamorfoz%C4%97.LHV900.pdf.
[2] Yuval Noah Harari, Sapiens: Glausta žmonijos istorija, Vilnius: Kitos knygos, 2018, p. 76.
[3] „Pneumatic robotic arm offers a hand with a sof ‘human’ touch”, Designboom.com, 2019 03 08, https://www.designboom.com/technology/festo-bionicsofthand-pneumatics-bionicmotionrobot-03-08-2019/
[4] Kristupas Sabolius, „Grybai, žmonės ir abipusiai virsmai. Apie tarprūšinės simbiozės galimybę”, in: Gyvūno samprata filosofijos, šiuolaikinės teorijos ir meno kontekste, sudarytoja Audronė Žukauskaitė, Vilnius: Kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 186.
[5] Audronė Žukauskaitė, Nuo biopolitikos iki biofilosofijos, Vilnius: Kitos knygos, 2016, p. 146.
[6] Ugnė Paberžytė, „Ateities vizijos“, in: Gyvūnas – žmogus – robotas: katalogas, sudarytojos Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė, Vilnius: MO muziejus, 2019, p. 239.
[7] Ten pat, p. 243.
[8] Audronė Žukauskaitė, Kūnas ir technologijos; Lytys, medijos, masinė kultūra, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 32.
[9] Kristupas Sabolius, ten pat.
[10] Ten pat.