7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neracionalus žmogus

Aistė Marija Stankevičiūtė
Nr. 29 (1266), 2018-09-21
Dailė
Diogo Evangelista, „Besisukantis ratas"
Diogo Evangelista, „Besisukantis ratas"

Į Diogo Evangelistos kuriamą erdvę įslinkęs stebėtojas, susidūręs su iš tamsos išnyrančia blizgančia humanoido galva, stebinčia ateivius, gali pasijusti lyg būtų įžengęs į savarankiškai funkcionuojančio organizmo vidurius. Juose kiekvienas organas veikia autonomiškai: pats apsišviečia ir įsigarsina, bet momentiškai susilieja į takų pre- arba post-apokaliptinį vienį, kuriame žemiškam organizmui vietos maža. Heterotopinė erdvė talpina žėrėjimu geismą žadinančius pusiau robotų skeletus, kuriuos norisi liesti; mirksinčiame televizoriuje dirbtinai gestikuliuojantį primatą, keistai įgarsinantį paprastai šio laiko žmogui būdingas abejones; videodarbus, ruošiančius kelionei į kosmosą arba mokslinės fantastikos scenarijais bei laboratorijų vaizdais pabrėžiančius žmogišką trapumą ir iš Šiuolaikinio meno centro skulptūrų kiemo sklindantį LED’inį saulėtekį. Erdvė, nušviesta dirbtinės saulės, dar ir užpildyta krauju, savo raudonais kūneliais sujungia tai, kas organiška ir tai, kas dirbtina, kas žmogiška ir nebe-žmogiška, kas tikra ir performuota ar fiktyvu, kas jaudina ir kas atgraso.

Diogo Evangelista, „Neracionalus žmogus“, 2002, šaltinis: https://vimeo.com/

Šio laiko kultūrinėse erdvėse vyraujantys technologijos ir meno hibridai pagimdė neįprastas būtybes, dabar keliančias etinius ir ontologinius nepatogaus būvio (angl. uncanny valley) klausimus, į kurių laukus atbrenda transgeninės, silikonu ir žmogaus plaukais apvilktos Patricijos Piccinini šeimos[1], Elizabethos King animuoti manekenai liūdnais porcelianiniais žvilgsniais[2] ir Diogo Evangelistos „Neracionalus žmogus“ (2002) bei „Išpūsti skysčiu“ (2018) humanoidiniai biustai, „veikiantys kaip paminklai nežemiškoms gyvybės formoms, tuo pačiu išryškinantys kito būvį žmoguje“[3]. Šie eksponuojami nepatogūs kūnai atrodo nejaukiai, nes nuolat svyruoja  familiarumo ir keistenybės terpėje tarp to, kas tarsi pažįstama, lyg ir kažkur matyta, galbūt lytėta, tačiau kažkas vis vien ne taip. Per daug žmogiška. Arba per daug panašu, o neturėtų. Tokia situacija ištinka ir Diogo „Neracionalų žmogų“: beždžioniška būtybė, primenanti 1950-ųjų mechaninio žaislo „Musical Jolly Chimp „ir slapstick komedijos stiliaus veikėjo vaisių, meditatyviu žmogaus balsu apmąstanti kūno ir proto atotrūkį pati virsta, arba tiksliau, yra paverčiama neapibrėžiamu animuotu įsikūnijimu, judančiu, nors negyvu, kalbančiu, nors nesąmoningu, jaudinančiu, nors bauginančiu. Keistos, nežemiškos gyvybės formos, atsidūrusios parodų erdvėse, kaskart perbrėžia ir pabrėžia ribas ne tik tarp žmogaus, mašinos ir daikto, bet ir tarp kūrėjo ir jo kūrinio, pradedančio savarankišką gyvenimą, tarsi primenančio Adomo klausimą Dievui arba Kūrinio abejonę Frankenšteinui.

Diogo Evangelistos parodos atidarymo metu pakeltos juodosios užuolaidos atvėrė žvilgsnį ir į ŠMC skulptūrų kiemą, kuriame nušvito dvi saulės – kylanti instaliacijoje ir besileidžianti tikrame danguje. Toks (atsitiktinis ar suplanuotas) sutapimas dar labiau suliejo realybės ir netikrumo kontūrus, užliedamas tiek už stiklo pasilikusius parodos lankytojus, tiek išpūstus robotų skeletus, sutirštindamas takią erdvės atmosferą. Pekine esančioje Tiananmeno aikštėje 2014-aisiais nušvito liūdnas ekranas: dėl didžiulės oro taršos smogas Kinijoje užklojo net saulę, saulėlydžiai ir saulėtekiai išbluko, tad aikštės reklaminis stendas transliavo dirbtinį rausvą gamtos reiškinį, kad gyventojai pasigrožėtų juo bent tokiu būdu[4]. Klaiki žinia, sparčiai pasklidusi socialiniuose tinkluose ir televizijoje, paaiškėjo buvusi tik virusinė naujiena, iškreipta tiesa, kurią Evangelista pavertė kasdieninio gyvenimo kontūrus trinančia instaliacija „Dangus egzistuoja“ (2017). Fiktyvios tiesos ir dėmesio arba geismo ekonomikos problematika vis dar plūduriuoja skaitmeninės kultūros vandenyse, nors pats tiesos reliatyvumo klausimas svarstomas jau nuo Antikos laikų, o iki skausmo girdėta dėdės su ūsais ištara apie nesamus faktus ir jų interpretacijas dar ir dabar, ypač dabar, galėtų nutūpti ant daugelio šiuolaikinio meno plūdurų. Diogo „Besisukančiame rate“ tokia butaforinių realybių orgija saulėtekio rausvume ir vyksta, savo vaisiais maitindama lankytojus, lygiai taip pat prisidedančius prie naujų tikrovių kūrimo. Kaip sakė Kristupas Sabolius: „Realybė – žmonijos išradimas. Išradome realybę ir pradėjome apie ją kalbėti, o paskui nustebę ginčijomės, kad „jos nėra“, arba „tai, ką vadiname realybe, netikra.“ Tai nebuvo tikra nuo pat pradžių. Mes ją pagaminom, nes mums reikėjo [...] kažko, kas padėtų paaiškinti pasaulį.“[5] Tik dabar jau darosi nevisiškai aišku, ar tik netampame tomis Schrödingerio katėmis, tupinčiomis užtamsintose dėžėse, abejojančiomis savo gyvumu ir baiminančiomis, kad dėžę atvėrus paaiškės, jog joje nuo pat pradžių nieko ir nebuvo?

Diogo Evangelista, „Dangus egzistuoja“, 2017, šaltinis: https://vimeo.com/

Visuomeninis nesaugumas ir nerimas, atrakintas katastrofos ir panikos rakto žodžiais, tvyro ŠMC salėje (ir kieme) šiek tiek prigesintas, kai kur neįprastai ramus, veik meditatyvus ir dėl to keliantis įtarimą, sustiprintą parodos prieblandos, tarsi kažkas toje tamsoje nuo atėjusių būtų slepiama. Kol Tiananmeno aikštėje kyla dirbtinė saulė, nes tikroji užtemdyta smogo, o Evangelistos instaliacijoje bėga grėsminga eilutė, uždraudžianti bet kokį fizinį aktyvumą ir liepianti pasirūpinti kondicionierių filtrais, kad katastrofos atveju užteršto oro nebūtų įkvėpta, likusiame pasaulyje ruošiamasi komfortiškai kelionei į kosmosą netolimoje ateityje („Organinės mašinos“, 2018) ir laboratorijose stebimas patrauklus gyvųjų organizmų švytėjimas („84 procentai“, 2015). Toks slankiojimas tarp paniškos apokaliptinės nuojautos ir švelnios ramybės, tarp poetikos ir ekologijos, beje, patenkančios ir į menininkės Femkės Herregraven solinės parodos Miunsteryje ekranus[6], vyrauja ir vienija Diogo Evangelistos „Besusikantį ratą“.

„Neracionalus žmogus“, humanoidiniai biustai, nežemiškos gyvybės formos, aplipusios virpančiais kraujo kūneliais, ir dirbtinės, abejotinos, ko gero, greičiau už besidauginančią žmoniją plintančios naujienų erdvės stumteli klausimui, kaip įsipaišome savo pačių tikrovėse ir kiek jose tiesos?

 

Paroda Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki spalio 18 d.

 

[1] Patricia Piccinini, „The Young Family“, 2002, prieiga internete:  http://www.patriciapiccinini.net/144/93 , žiūrėta 2018 09 16.

[2] Elizabeth King, „Pupil“, 1987–1990, prieiga internete: https://thesizesofthings.com/work/sculpture/pupil-1990/?slide=1 , žiūrėta 2018 09 16.

[3] Parodos „Besisukantis ratas“ anotacija, prieiga internete: http://cac.lt/lt/exhibitions/future/9042 , žiūrėta 2018 09 16.

[4] D. Lusk, „Here comes the sun! Well, not really“, CBS News, prieiga internete https://www.cbsnews.com/news/beijing-turns-to-virtual-sunrise-due-to-polluted-air/ , žiūrėta 2018 09 16.

[5] K. Sabolius, Pokalbiai NE apie teatrą. Iš ko gaminama tiesa?, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras, 2017 09 11.

[6] Femke Herregraven, A reversal of what is expected (2018), http://www.contemporaryartdaily.com/2018/09/femke-herregraven-at-westfalischer-kunstverein/

Diogo Evangelista, „Besisukantis ratas"
Diogo Evangelista, „Besisukantis ratas"
Diogo Evangelista, „Neracionalus žmogus“, 2002
Diogo Evangelista, „Neracionalus žmogus“, 2002