7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Penkios valandos su Beethovenu

Mintys po LRT ir Nacionalinės filharmonijos projekto, skirto Ludwigo van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms

Lina Navickaitė-Martinelli
Nr. 27 (1348), 2020-07-10
Muzika
Elžbieta Liepa Dvarionaitė. D. Umbraso nuotr.
Elžbieta Liepa Dvarionaitė. D. Umbraso nuotr.

Šiandien susimąsčiau: ar nebus taip, kad nuo kovo mėnesio neteko skaityti ar girdėti jokio neigiamo atsiliepimo apie skambėjusį koncertą? Iš pradžių mūsų naujoje pandeminėje realybėje koncertų visai nebuvo, o kai jie ėmė rastis, – pirmiausia virtualūs, o paskui išrinktiesiems ir kas keletas kėdžių susodintiems klausytojams, – meninių potyrių alkio jau būta tokio stipraus, jog, regis, bet koks kritinis mąstymo pradas išsivadėjo negrįžtamai. Be to, ligi šiol atrodo, kad įvyksta tik tie koncertai, kurie tiesiog privalėjo įvykti, o šiais nesidžiaugti tiesiog neįmanoma. Sunku patikėti, bet kartais jau nutinka ir taip, kad, norint išvysti visa, kas įdomu, tenka susidėlioti asmeninius prioritetus.

 

Rugpjūčio 1-ąją ir kritikams, ir Lietuvos melomanams teko rinktis net iš keleto ypač ryškių renginių. Tiesa, šeštadienio popietę Nacionalinės filharmonijos prieigose skambėjusį fortepijono maratoną Beethovenui, kaip ir šiam pasibaigus Klaipėdoje vykusį Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ pastatymą, transliavo LRT, o Aušrinę Stundytę ir Asmik Grigorian Krzysztofo Warlikowskio režisuotoje Richardo Strausso „Elektroje“ buvo galimybė išvysti „Mezzo“ kanalu. Vis dėlto šių eilučių autorei koncertas (ne tik po karantino) yra pernelyg didelė vertybė, kad vieną įspūdį norėtųsi išsyk paneigti kitu. Tad abu Richardai manęs tebelaukia virtualioje realybėje, o ši impresija – apie „LRT Klasika“ surengtą ir vakarietiškos muzikos grando 250-mečiui skirtą vienuolikos pianistų maratoną.

 

Šis, pavadinčiau, optimaliai didelės apimties (penkias valandas trukęs) renginys išskirtinis ne tik vis dar neįprasta skirtingų medijų aprėptimi, bet ir įrodymu, kad toks auditorijai atviras koncertas visiškai neprivalo daryti kompromisų ir nuleisti kokybės kartelės nei atliekamo repertuaro, nei interpretacijų gylio, nei pokalbininkų gvildentų temų atžvilgiu. Beethoveno fortepijoninės muzikos tądien galėjo susikaupęs klausytis radijo formato gerbėjas, dvigubą scenovaizdį aprėpęs „LRT Plius“ ar lrt.lt portalo žiūrovas, o lauke, Jono Basanavičiaus skvere, – pažįstamus akordus ar vardus išgirdęs suklusti bet kuris praeivis.

 

Ludwigas van Beethovenas – tai tas vakarietiškos kultūros masyvas, tas Monblanas, kurio aukštybės jau nuo XIX a. siekia kiekvienas pianistas. Nei apie šį kūrėją, nei apie kiekvieną iš jo fortepijoninių kūrinių trumpai neparašysi. Tad ir tokio tipo impresija leidžia tik probėgšmais paminėti kažką, kas kiekvieną iš vienuolikos tądien prie jo prisilietusių savitų atlikėjų išskyrė iš visumos. Rafinuotą XXI a. salono toną uždavęs Giedriaus Nako improvizacijų intro; veržlus jaunojo Pijaus Pirogovo virtuoziškumas pjesėje „Pyktis dėl pamesto pinigėlio“; Simono Mikniaus perfekcionizmas ir klasicistinio stiliaus pajauta 32 variacijose c-moll; Roberto Lozinskio bethoveniškų kontrastų fejerija Sonatoje, op. 10 Nr. 1; visiškai „vežanti“ Gintaro Januševičiaus domažorinė apoteozė „Waldstein“ sonatos finale; choralinę rimtį nuskaidrinantis improvizaciškas asinchroniškumas Motiejaus Bazaro „Appassionatos“ antrosios dalies variacijose; Guodos Gedvilaitės subtilių detalių gausybės ragas „Les Adieux“ sonatoje; nuo pirmojo takto prikaustančios Petro Geniušo garso ir minties erdvės Sonatoje, op. 101; Elžbietos Liepos Dvarionaitės žaismės ir lyrikos kaita Sonatoje, op. 31 Nr. 3; į paralelinius Beethoveno paskutiniosios – op. 111 – sonatos pasaulius nubloškusi Daumanto Kirilausko interpretacijos jėga; tobulo sukauptumo antroji kūrinio dalis ir žėrinčios Luko Geniušo argumentų kaskados pokalbyje su altininku Tomu Petrikiu ir styginių kvartetu „Mettis“, atliekant fortepijonui ir styginiams aranžuotą Ketvirtąjį fortepijoninį koncertą...

 

Hibridiniai automobiliai – jau kasdienybė, o dabar ir koncertai virsta hibridais. Scenoje filmuojamą pianistą publika mato ir girdi dideliame lauko ekrane. Ji(s) – viena(s), mūsų – daug. Teoriškai mes ir tarpusavyje, bet praktiškai – tik su atlikėju išlaikome fizinį atstumą. Mes plojame, o pianistas nė nežino, ar baigus skambinti būtų prasminga nusilenkti tuščiai salei... Tokia naujoji realybė tiems, kurie šeštadienį leido prie Nacionalinės filharmonijos, suteikė galimybę patirti du koncertus. Tą, kuris vyko po lietingą rytą stebuklingai pakeitusiu saulėtu dangumi – ant LRT sėdmaišių ar prie aplinkinių kavinių staliukų, kur ne visuomet girdėjosi vedėjų ir jų pašnekovų kalbos, bet labai neblogas įgarsinimas ir didelis ekranas leido jaustis dalyvaujant koncerte. Ir tą, kurio vėliau klausiausi LRT mediatekoje, kur pianistai muzikavo visiškos vienatvės tyloje, o TV kamera vis atskleisdavo stingdantį tuščios filharmonijos salės grožį. Tie du koncertai buvo visiškai skirtingi. Kitaip dėliojosi prasminiai akcentai, kitaip girdėjosi interpretacijų niuansai, kitaip skleidėsi Beethoveno muzikos aistros ir gelmės. Tad ir vertinti šį koncertą kaip įprastą Beethoveno muzikos rečitalį ar, neduokdie, lyg pianistų konkursą, nebūtų jokios prasmės. Nesinori detaliau komentuoti programos ar atlikėjų pasirinkimo. Neabejotinai tai buvo lietuviška „sunkioji fortepijono artilerija“, vidurinės (ir aplink) pianistų kartos crème de la crème, o renginį dar labiau praturtinęs būtų nebent vienietiško Beethoveno konkurso laureatas Gabrielius Alekna (bet kas gi šiemet galėjo suplanuoti, kad Niujorke gyvenantis pianistas galės vasarą atvykti Vilniun...). Visa koncerto vienuolikė patyrė bendrą iššūkį ir jį kaip tik lėmė žiūrovams bei klausytojams gerokai palankesnis renginio formatas – tiesioginės transliacijos ir negailestingo koncertinio (t.y. ne studijinio, bet „gyvo“) įrašo įtampa. Nemenką iššūkį patyrė ir visą renginį vedusi „LRT Klasika“ „žavių ir drąsių“ komanda – Rasa Murauskaitė, Julijus Grickevičius, Gerūta Griniūtė, Ignas Andriukevičius ir Gabija Narušytė, teminius pokalbius su įvairių sričių ekspertais (tarp jų ir šių eilučių autore) protarpiais dar moderuojant ir kitiems LRT kolegoms.

 

Grįžusi namo iš šios šeštadienio fiestos pašto dėžutėje radau žurnalą „Muzikos barai“, kurio galiniame viršelyje puikavosi kvietimas pianistams į rugsėjo 25-ąją „Kultūros naktyje“ vyksiantį koncertą-maratoną, skirtą Ludwigo van Beethoveno klavyrinei muzikai. Galima numanyti, kad 250-mečio idėjos sklando ore, o tobulai sustyguoti skirtingų institucijų iniciatyvas nei įmanoma, nei būtina. Bet kuriuo atveju, Beethoveno sonatų fortepijonui pakaks dar keliems ilgų valandų renginiams, o Luko Geniušo muzikavimas su „Mettis“ dar sukėlė ir stiprų norą pasinerti į kamerinę didžiojo Ludwigo kūrybą. Beethoveno maratonas baigėsi, tegyvuoja Beethoveno maratonas?

Elžbieta Liepa Dvarionaitė. D. Umbraso nuotr.
Elžbieta Liepa Dvarionaitė. D. Umbraso nuotr.
Daumantas Kirilauskas
Daumantas Kirilauskas
Giedrius Nakas. D. Umbraso nuotr.
Giedrius Nakas. D. Umbraso nuotr.
Guoda Gedvilaitė
Guoda Gedvilaitė
Julijus Grickevičius ir Gintaras Januševičius. D. Umbraso nuotr.
Julijus Grickevičius ir Gintaras Januševičius. D. Umbraso nuotr.
Kvartetas „Mettis“, Tomas Petrikis, Lukas Geniušas. D. Umbraso nuotr.
Kvartetas „Mettis“, Tomas Petrikis, Lukas Geniušas. D. Umbraso nuotr.
Lina Navickaitė-Martinelli, Rasa Murauskaitė. D. Umbraso nuotr.
Lina Navickaitė-Martinelli, Rasa Murauskaitė. D. Umbraso nuotr.
Motiejus Bazaras
Motiejus Bazaras
Petras Geniušas
Petras Geniušas
Pijus Pirogovas
Pijus Pirogovas
Robertas Lozinskis
Robertas Lozinskis
Simonas Miknius. D. Umbraso nuotr.
Simonas Miknius. D. Umbraso nuotr.