7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Etiudo galia

Pianisto Motiejaus Bazaro rečitalis „Organum“ salėje

Lina Navickaitė-Martinelli
Nr. 15 (1294), 2019-04-12
Muzika
Motiejaus Bazaro rečitalis. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejaus Bazaro rečitalis. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.

Veiklą neseniai nutraukus klasikinės muzikos projektui „Vaidilos klasika“, fortepijono rečitalio žanro adeptams Vilniuje liko kone vienintelė erdvė, kurioje galima atsiduoti šiam gurmaniškam malonumui, – fortepijonų salonas „Organum“. Akustiniu požiūriu ši salė man nėra patraukliausia, tačiau konceptualioms programoms pateikti ji gal net ir labiau tinkama nei bet kuri kita (atsitiktinių klausytojų, glamūrinės publikos čia nesitikiu sutikti), ką jau kalbėti apie išrankiausią pianistą galinčią patenkinti naujų fortepijonų pasiūlą.

 

Balandžio 6-ąją „Organum“ pakvietė į vieną rafinuočiausių programų – Motiejaus Bazaro etiudų rečitalį. Pasak paties pianisto, ši programa – „apie etiudo žanro mirtį ir prisikėlimą XX amžiuje“, o tai simbolizavo devyni Sergejaus Rachmaninovo etiudai-paveikslai, op. 39, ir trylika György Ligeti etiudų fortepijonui iš Pirmosios bei Antrosios knygų. Rachmaninovo opusas amžiaus pradžioje buvo sukurtas bemaž tuo pat metu kaip ir Claude’o Debussy etiudai, puikiai galėję tą žanro mirtį pailiustruoti, bet Rachmaninovo ir Ligeti, kaip estetinių antipodų, sugretinimas, aišku, gerokai kontrastingesnis ir paveikesnis.

 

Meninį Motiejaus kelią stebiu nuo pirmųjų jo klasių J. Naujalio muzikos gimnazijoje, ir kaskart sau konstatuoju, kad tai – itin savito braižo pianistas. Išties, esama tokių fortepijono kanono kūrinių, kuriuos norėčiau išgirsti būtent jo atliekamus (jau seniai mėginu jam įpiršti Sergejaus Prokofjevo Antrąjį koncertą fortepijonui, bet tuo neapsiribočiau). Beje, šiame rečitalyje klausydamasi pianisto prakalbų pamaniau, kad su naująja kalbančių meno daktarų karta įprastiniam koncerto vedėjo (-os) vaidmeniui, regis, ateina galas – sunku būtų įsivaizduoti, kas įdomiau ir kompetentingiau už patį atlikėją klausytojams papasakotų apie etiudo žanro transformacijas ir atliktus kūrinius. Muzikinį intelektą, stiliaus pajautą ir nepakantumą chaltūrai šiuo atveju papildo pažiūrų bei išsilavinimo įvairiapusiškumas ir puiki iškalba.  

 

Pianistų kankinimų arsenalas Ligeti etiuduose išties išradingas: čia gausu poliritmijos, politempijos, polimetrijos, reikalaujančių ne tik plieninės fizinės ištvermės, bet ir ypatingo susikaupimo bei gebėjimo visas tas skirtingas linijas sekti ir susieti į vienį. Ligeti etiudai neatsitiktinai užima garbingiausią vietą šiuo metu Kembridžo universitete rašomoje disertacijoje apie sudėtingumą fortepijono muzikoje. „Reta santapa tarp rankų“ (pasak Motiejaus), repeticijų serijos, įvairūs rebusai, užkoduotos sistemos ir deformacijos – tai jau ne įvairovė, bet veikiau chaosas, kurį pianistas užtikrintai valdė. Rachmaninovo antrojo etiudų opuso (kompozitorius sukūrė du – 33 ir 39) tirštose tekstūrose instrumento galimybės išnaudojamos visavertiškai, tačiau kur kas tradiciškiau. Būtent Rachmaninovo etiuduose-paveiksluose atsivėrė romantinės gelmės, spalvų paletė, subtili pianisto garso kultūra. M. Bazaro interpretacijoje, kaip galima buvo tikėtis, nebuvo saloninio sentimentalumo ar perdėto emocingumo, kuriam nesunku pasiduoti atliekant Rachmaninovo muziką, bet kurio itin vengiama šiais laikais, norint reabilituoti didįjį XX a. romantiką, Vakaruose ilgą laiką laikytą kone vulgariu, o ne rimtosios muzikos autoriumi. Ypatingą įspūdį vidine įtampa ir sukauptumu paliko du lėtieji etiudai – Nr. 2 a-moll Lento assai ir Nr. 7 c-moll Lento lugubre, pastarasis – ypač įstabus ir labai retai atliekamas. O šiaip tenka pripažinti, kad, skambinami sykiu, Rachmaninovo etiudai tartum paskęsta vienas kito grožyje – labiau įprasta kurį vieną (antai Nr. 5 ar 8) girdėti kaip kulminacinį tradicinio rečitalio tašką ar bisą, pasigardžiavimui. Šiuo atveju kulminacija tapo devintasis etiudas-paveikslas D-dur, sizifiškai kylančiais motyvais netikėtai atliepęs pirmos koncerto dalies pabaigoje skambėjusius Ligeti „Velnio laiptus“.

 

O girdint, kaip nubėgus maratoną dar užtenka jėgų apibėgti garbės ratą (bisui pianistas paskambino anaiptol ne lengviausią Ligeti pjesę Nr. 7 iš ciklo „Musica ricercata“), ir apskritai šiame rečitalyje įvertinant M. Bazaro formą, galima tik tarstelėti: „Pianistai, grokite etiudus!“

 

Tekstas iš autorės tinklaraščio „Muzikalijos“: https://linamartinelli.wordpress.com/2019/04/07/paminklas-pianizmo-technikai/

Motiejaus Bazaro rečitalis. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejaus Bazaro rečitalis. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejus Bazaras „Organum“ salėje. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejus Bazaras „Organum“ salėje. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.