7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didžiųjų promenados

Pianisto Andrejaus Gavrilovo rečitalis „Vaidiloje“

Lina Navickaitė-Martinelli
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Muzika
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.

„Ready?“ – vylingai klusteli pianistas Andrejus Gavrilovas klausytojų, prieš pradėdamas skambinti Roberto Schumanno „Papillons“ („Drugeliai“). Vargu ar galima būti pasiruošus tam, kas vyksta po to. Per artimiausias porą valandų išsprogdinami bet kokie klasikinio rečitalio kanonai, kai kurie rūstūs fortepijono meno žinovai leidžiasi laiptais jau po pirmosios koncerto dalies, o kritikė, kurios ligšioliniame žodyne apibūdinimas „idiosyncratic“ (savitas, išskirtinis) buvo vienas didesnių komplimentų, suvokia, kad šįvakar asmeninėje „idiosinkratiškų“ atlikėjų skalėje paeita gerokai toliau, nei anksčiau nešė vaizduotė.

 

Nei Schumanno „Drugeliai“ ar „Simfoniniai etiudai“, nei Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėliai“ nebuvo toji programa, dėl kurios veržčiausi į koncertą. Anei didelį įspūdį darytų tūlą klausytoją masinti turintis reklaminis „legendinis pianistas“. Vis dėlto šiuo atveju – tikrai legendinis, ir tų legendų esama įvairiausių, nebūtinai teigiamų. Iš koncertinio gyvenimo ilgam pasitraukęs ir vėliau sugrįžęs pianistas garsėja nenuspėjamu sceniniu elgesiu ir nestabilumu (vienas koncertas gali būti įstabus, kitas – absoliučiai nepavykęs). Gãli su džiaugsmu nusilenkti tarp dalių plojančiai publikai (kaip buvo ir „Vaidilos“ teatre) ir imti pasakoti apie tolesnę kūrinio dalį (vakar klausėmės visai netrumpų ir manęs visai nežavėjusių pasakojimų iš pradžių angliškai, paskui rusiškai), gali publikai siųsti oro bučinius ir moti ranka, muziką lydinčių veido išraiškų jam galėtų pavydėti pats Lang Langas, kūno kalba grojant neretai primena džiazo klubą, ką jau kalbėti apie aistrą beprotiškiems tempams ir dinamikos kraštutinumams...

 

Ilgokai mintyse ieškojau enfant terrible įvaizdžio atitikmens, kurį būtų galima pritaikyti Gavrilovo amžiaus žmogui, bet tai, kas brovėsi į galvą, tebuvo siautulingas Micko Jaggerio, Keitho Jarretto ir Ninos Simone miksas. Taip, akademinės muzikos rečitalyje. Į kurį atėjęs turi arba priimti žaidimo taisykles, arba išeisi taip ir nesupratęs, kas čia ką tik įvyko. Žaidimo, nes Gavrilovas žaidžia – ta gražiąja dviguba prasme, kurią apima rusų, anglų ar vokiečių kalbų žodžiai igra, play, Spiel. Tai žmogus, visą gyvenimą praleidęs su šia muzika, ją kiaurai išmanantis, girdintis ir suvokiantis nebūtinai taip, kaip esame pratę. Bene pirmąsyk klausiausi Schumanno nenuobodžiaudama. Bene pirmąsyk atmintinai žinomi Musorgskio „Parodos paveikslėliai“ atvėrė tokius klodus, kokių ten nė nemaniau egzistuojant. Kad ir „Sena pilis“ su fantastiškai džiaziniu kairės rankos ostinato – vienas tų atvejų, kai išgirdęs tiek kitokį kūrinio atlikimą (kaip antai Ivo Pogorelichiaus interpretuojami Rachmaninovo „Muzikiniai momentai“) po to ilgą laiką tiesiog nebegali klausytis standartinių jo versijų.

 

Absurdiška būtų po tokio koncerto mėginti registruoti nepraskambėjusias gaidas (turbūt geriausias žodžių žaismas būtų sakyti, kad griausmingosios dvigubos oktavos nėra, ar bent vakar nebuvo, Gavrilovo forte) ar kosminiu greičiu pralėktus pasažus. Toks koncertas – ne apie tai. Tokio kalibro gigantai kaip Gavrilovas būtini tam, kad akademinė muzika išliktų, transformuotųsi, gyventų. Kad fortepijono mokytojai ir jų mokinukai išgirstų – tikrai išgirstų – kiek joje telpa pasaulių.

 

Tekstas iš autorės tinklaraščio: https://linamartinelli.wordpress.com/2018/10/22/are-you-ready-for-some-play/

Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.