7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ekskursantas Aurimo Eidukaičio parodoje

Monika Valatkaitė
Nr. 31 (1225), 2017-09-29
Dailė
Aurimas Eidukaitis, „3D premjera", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „3D premjera", nuotr. M. Valatkaitės

       –    Šioje salėje pamatysite Aurimo Eidukaičio tapybos parodą, – rugsėjo mėnesį įžengdamas į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus antro aukšto galeriją pristatytų gidas lankytojų grupei.  

Parodą jis apžvelgtų pagal išmoktą kuratorės paruoštukę. Apibendrintai pasakotų, kad vienuose Aurimo Eidukaičio kūriniuose matomos tokios renesanso tapybos savybės, kaip antikos tradicijų gaivinimas, komponavimas vertikaliomis lygiagretėmis, kituose – baroko bruožai: šešėliavimas, draperijos, dramatizmas, nors ir perteikiamas santūriu temperamentu, būdingesniu šiauriečiams. Gidas patikslintų, kad realizmas menininko naudojamas kaip išraiška, o štai kūrinių turinys pagal objektų suderinamumą – siurrealistiškas. Ekskursijos vadovui pritrūktų laiko išsamiai apžvelgti ekspoziciją ir jis tik pasiūlytų judėti toliau, nes grupei skirtas ribotas laikas. O muziejuje yra ką pamatyti. Nuolatinė ekspozicija sudaryta iš antikvarinių muzikos instrumentų, asmeninių Lietuvos teatro aktorių daiktų ar praėjusio amžiaus baleto artistų nuotraukų, ranka pieštų scenografijų eskizų, senovinės kino technikos, atvirukų su Shirley Temple ir kitais Holivudo aktoriais. 

Ištuštėjus salei ir grįžus į pradinę vienatvės prisodrintos patalpos būseną kambarys savyje kažką pajunta (jei krypstame į siurrealizmo lankas, kodėl šiame tekste salė negalėtų būti suasmeninta?). Atsiliko ekskursantas, pastebi baltos sienos. Žvelgiant iš nugaros vaikinas, ar vyriškis, atrodo įsikomponuojąs kaip René Magritte'o kūrinių personažai nusigręžusiu veidu. Priešingai nei plačiai skambantis panegiriškas Eidukaičio lyginimas spaudoje su Salvadoru Dali, menininko kūryba atrodo labiau taikanti būtent į René Margitte'o ir gal truputį net Giorgio de Chirico gretas, jei jau turime telktis įsitvirtinusias meno istorijoje pavardes. Jokių tįstančių formų ar fantastinių nariuotakojų gyvių, būdingų Dali, jaunojo lietuvių tapytojo darbuose ekskursantas nepamatė. Mutavusių kūnų, ramstomų ramentais, tai pat. Bent kol kas. Bent šioje parodoje. Gal kada nors Astravo AE ir pasiūlys įkvėpimo šaltinį pastarąja tema mūsų menininkuiA(urimui) E(idukaičiui). Tačiau dar ne dabar. Ekskursantas sufleruoja, kaip ten su Renė ir Džordžijo. Pasak jo, Eidukaitis nors ne po marškomis slapsto veikėjus, bet tapyta drobe vis tik dangsto jų veidus. Kompoziciniu žaismu paveiksle kuria kombinuotų erdvių aplinką, kartais telkdamasis inversiją (kambarys atsiduria laukuose). Nors šioje parodoje ir mažiau pavyzdžių, bet Eidukaičio kūryboje nesvetimas antikinių skulptūrų komponavimas su nederančiais tarpusavyje objektais. Dailininko siurrealizme nevengiama natūralizmo. Ar po visų ladygagų mūsų amžiuje dar sudėtinga įsivaizduoti vyrą, dėvintį skrybėlę su primontuotu obuolio akcentu? Ir jei galime – ar ne dar paprasčiau įsivaizduoti modelį, vilkintį kasdieniškai ir dėvintį naro šalmą bei nešantį auksinę žuvelę trilitrainyje? Bet kuriuo atveju, pagalvoja ekskursantas, tokie palyginimai – kaip kratos atlikimas darbuose, bandant Eidukaitį, kaip jo paties piešiamas marionetes, pritempti prie žinomų pavardžių. Galbūt Eidukaitis tik klydinėja kitų menininkų darbuose. Panašiai jau įsitvirtinusiomis vaizdų citatomis savo kūriniuose manipuliavo ir Renė, supindamas juos su kitų autorių kūrinių motyvais  (pavyzdžiui, apsilankė Eduardo Mané „Balkone“). Ekskursantas atkreipė dėmesį, kad Eidukaičio darbuose galima aptikti ne tik ankstesnių laikotarpių ir užsienio menininkų  darbų kopijas ar parafrazes (čia turima omenyje jau konkretūs skoliniai: Giambologna „Sabinės pagrobimas“ ir Bethoveno „Devintoji sonata“), bet ir kolegų lietuvių kūrybinius elementus. Eidukaičio Arėjas susapnavo bridimą per gataveckiškus žaislus iš socialinių projektų. Aptiktas Algio Kriščiūno išpopuliarintas naro šalmas. Tiesa, čia galima ginčytis „Kas atrado pirmiau: višta ar kiaušinis?“, nes abu menininkai motyvą, interneto duomenimis, į rinką paleido apytiksliai 2016 metais. O galų gale ir idėjos gimimo data –  įslaptinta.

Akivaizdu, kad Eidukaitis atitrūko nuo lietuviškos ekspresionistinės, abstrakčios mokyklos ir tapo retų kruopščiųjų šalininku. Menininko atidumas detalėms pasireiškia vaizdų išdirbimu. Smulkmeniškai iškrapštyta erdvių apdaila. Pro langą krentanti šviesa iliuzionistiškai atsimuša nuo marmurinių grindų. Šešėliais išdirbtos rūbų raukšlės stiprina apgaulingai natūralistinį medžiagiškumą. „Apolono šventykloje“ ant kosmonauto skafandro stikliuko matyti atsispindintis vaizdas. Ekskursantas norėtų sau leisti apsimesti, kad tame smulkiame atvaizde gali matyti save, taip įžengiantį į drobę ir perkopiantį realybių materijas. Visgi supranta, kad paveiksle sustingdyta akimirka yra iš dailininko dirbtuvės. Tačiau neapsieina be klausimo, kuri realybė šiuo atveju tikresnė – šiapus ar anapus drobėje? Kuo toji svetimų sapnų ant porėmio užtraukta regimybė mažiau tikra už tą, kurioje gyvenu? Jau vien tai, kad šie paveikslai egzistuoja, juos verčia tikrais. Gal toji anapus realybė apskritai tikresnė? Drobėje daiktai visada turės nors ir plokščią, tačiau nekintantį materialų pavidalą. Niekada neišnyks. Paveikslas pergyvens ir kūrėją, ir pirkėją. Kas gi aliejui atsitiks? Priešingai – šiapus drobių pasaulis nėra toks užtikrintas. Jame viskas keičiasi ir daug kas – nekontroliuojamai. Kad ir ekskursantas. Nukrinta vaikino mirusios odos pluoštelis, pajunta smūgį salės grindys. Po susižavėjimo paroda, ekskursanto patirta emocija nuslopsta ir nugula išgyventų jausmų bibliotekoje. 

Eidukaitis, ekskursanto manymu, paveiksluose reikšmingu paverčia būtent pereinamąjį etapą – realybių paralelę. Tai menininko būdas žymėti dabartyje vykstančią  transformaciją iš pakankamai nusistovėjusio ir, ko gero, iš esmės jau pilnai patenkinančio žmogiškuosius poreikius amžiaus, į ant kulnų minančio dirbtinio intelekto erą. Daugeliu atveju dailininko darbuose pereinamasis etapas pasireiškia dalyba, prasidedančia vaizduojamais netikėtais objektų junginiais. Nors ir nematoma tiese, konkreti vertikalė jungia pianino ir vonios hibridą. „Ryšio vietoje“ toji dalyba vaizduojama centrine paveikslo ašimi, kuomet „Prieš ir po“ metodu dailininkas skiria apleistą pasaulį nuo prisotinto architektūrinės civilizacijos. Skirtingos interjero detalės priešingose šio paveikslo pusėse pabrėžia metaforišką kontrastą tarp senosios antikinės civilizacijos ir atgimimo amžiaus. Kiek labiau užslaptintam perėjimui Eidukaitis naudoja kontrastą. Ekskursantas sakytų – supriešina komfortą su skurdu. „3D premjeroje“ komfortas, kitaip tariant – prabanga, susijęs su poilsiu, laisvalaikiu, lengvumo pojūčiu. Dryžuotas spragintų kukurūzų maišelis – kino teatro simbolinis atributas – panardina ekskursantą į fantaziją apie popietę filmo seanse. Tačiau dailininkas įsodina žiūrovą (ko gero, tas žiūrovas – jis pats) į nepatogią medinę kėdę, kokią pamena vaikai, pradėję mokslus iki 2000-ųjų (bent jau mažuosiuose Lietuvos miestuose, dabar tuštėjančiuose ir kiek primenančiuose drobėse telkšančių pelkių laukus apleistuose dirvožemiuose). Be abejo, visu tuo perėjimu, kontrastu ir savotišku svarstyklių principo balansu kuriamame Eidukaičio pasaulyje išvados nukrypsta į tą patį laikinumo klausimą, gvildentą visose epochose, kurios atsispindi dailininko paveiksluose: ar galime pasitikėti esamuoju laiku, ar neišslys jis iš tarpupirščių?

      –    Štai kur jūs, – grįžęs tarpduryje pratartų gidas, suskaičiavęs savo grupę ir pasigedęs ekskursanto.

Aurimas Eidukaitis, „3D premjera", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „3D premjera", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Apolono šventykla", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Apolono šventykla", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Apolono šventykla", fragmentas, nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Apolono šventykla", fragmentas, nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Arėjo sapnas", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Arėjo sapnas", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Bachas svajoja", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Bachas svajoja", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Devintosios bangos simfonija", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Devintosios bangos simfonija", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Ryšio vieta", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Ryšio vieta", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Restauracija", nuotr. M. Valatkaitės
Aurimas Eidukaitis, „Restauracija", nuotr. M. Valatkaitės