Tapybinė matrica

Vakar tai buvo, šiandien yra, o rytoj vis dar bus paveikslas, nutapytas Jono Jurciko, vaizduojantis menkai kisiantį (tik kiek laikas jį palies ir autorius trokš pakeisti) fragmentą iš istorijos apie tai, kaip „Stovėjome plačiai pražioję burnas, negalėdami patikėti tuo, ką padarėme” [1].
Menininko pasirinktas vaizdas nutapytas pasitelkiant jam būdingo stiliaus schemą – atliktas bauginančiai kruopščiai, kupinas estetinio pakerėjimo, atpažįstamo jo kūryboje kolorito bei apibendrintas intriguojančiu pavadinimu. Tačiau kitaip nei iki šiol daugelyje dailininko darbų, kur reikšminga vieta buvo skirta veikėjui – žmogui, paukščiui ar kitoms figūroms, šį kartą pagrindinis vaidmuo perleistas objektų junginiui. Kūrinyje matoma kosminės raketos uodega, stumiama didžiąją paveikslo ploto dalį užimančiais, atotrūkiui nuo nežinomo atspirties taško reikalingais ugnies liežuviais. Liepsnų spalvos plotui kontrastuoja šalto kolorito fonas, susivedantis į bevardės atmosferos motyvą, kuris pereina iš intensyvios žydros centre į violetinių tonų spektrą periferijoje. 
Paveiksle vaizduojama ugnis (vienas iš pirmapradžių elementų) žymi susikūrimo procesą. Jurciko kūriniuose galima pastebėti, kad figūros ir objektai vejami išcentrinės jėgos, nors žiūrovui kai kuriais atvejais pateikiami jau gal tik kaip nuo pradžios taško nutolę fragmentai. Ši kryptingo judėjimo, besitraukiančio nuo menamo vidurio, užuomina – integralus menininko kūrybos bruožas. Jis matomas ir kūrinyje „Déjà vu“ (2016), kur centrinė kompozicija plečiama į kraštus ir skirtingais būdais tęsiasi kaip matrica (tapybinė realybė) anksčiau ar vėliau atliktuose kūriniuose. Tai kintančios geltonos šviesos ruožas kūrinyje „The Fence“ (2012), einantis gilyn į perspektyvą išgaubtame žuvies akies žvilgsnyje, nukreiptame į panoramą už tvoros. Dūžtantys arba pradedantys išsiskaidyti erdvėje kūnai, nutapyti darbe „Space taveler“ (2015). Ar kylanti raketa, į autoriaus kūrybos visumą įsijungianti per iš vieno į kitą kūrinį pereinančios, neklusnios gravitacijai baltos spalvos, šiame kūrinyje įsiveliančios į raketos liepsną ir primenančios didžiojo sprogimo vizualųjį atgarsį paralelinėje Jono Jurciko visatoje.
Iš pirmo žvilgsnio naujasis menininko paveikslas, pristatytas Kultūros nakties metu galerijoje „555“, suvokiamas kaip berniokiška duoklė technologijų evoliucijai užfiksuoti (nebūtinai pagarbinti pažangą). Tačiau siužetas primena fragmentą iš platesnį turinį apibendrinančios visumos ir iš tiesų gali būti paliktas interpretuoti kiekvienam pagal asmeninę patirtį. Sąmoningai ar ne, paveikslo pavadinimui suteikta galia suartinti autorių ir žiūrovą. Ankstesnius vienasmenius įvardžius „aš“ arba „jis/ji“ pavadinimuose pakeitė naujas Jurciko kūryboje naratyvą apibendrinantis asmenvardis – „mes“. Taip kuriamas intymus, nors ir imaginacinis, ryšys, leidžiantis pasijausti fiktyvios pasaulio visumos, nutapytos atvira kompozicija, dalele. 
Remiantis šiuo intymiu ryšiu, man menininko nutylėta istorija apie tai, kuo negalime patikėti, priminė nuostabos jausmą, kurį nors ir retai, bet būna, kad patiriu egzistencialistinių svarstymų metu. Nežinia kaip atsidūrusi laiko juostos vamzdyje, varoma nematomų stūmoklių, stiprių kaip raketos boosteriai, judu vienakrypčiu eismu. Gilindamasi į bauginančią mintį, kad egzistuoju ir prasidėjau, ar turiu laikiną fizinį pavidalą su plaučiais, pilnais oro, gyslomis kraujo ir augančiais plaukais bei nagais, jaučiuosi keistai, net truputį įviliota į spąstus. Esu čia ir dabar, o vėliau, sukibirkščiavusi visatos laiku vos kelias sekundes, nebebūsiu.
Maniškė asociacija – tik viena iš galimų įminti nevienareikšmišką Jono Jurciko paveikslo pavadinimą. Kiekvienas žiūrovas gali savaip pratęsti metaforišką autoriaus viziją, įsivaizduoti istoriją, ką tokio buvo galima padaryti, kad būtų sunku tuo patikėti. Šiuo būdu įsitraukiant žiūrovams atsitiktinai gali pradėti kurtis begalinės paralelinės visatos ir Jurciko raketa su spragsinčiomis žiežirbomis taps didžiojo sprogimo epicentru.
Sekant paskui raketos uodegą, galima pažodžiui įsivaizduoti pavadinimą. Viena vertus, pavadinime minimos pražiotos burnos, sustingusios su pasididžiavimo mina, kita vertus, sukaustytos baimės. Pirmuoju atveju – galbūt padarėme ką nors didingo. Tarkime, išsilaipinome mėnulyje, ar ne? Antru atveju pražiotų burnų perkreipti veidai turėtų būti apimti baimės. Ir ši versija man atrodo labiau įtikinama jos taikomojo būdo galimybėmis. Tai ne tik nuoroda į pasekmes „Ką aš padariau (mes padarėme)?“, bet ir apimantį negatyvų post factum jausmą. Kažkodėl sunku įsivaizduoti tokią frazę pozityviame kontekste: „Išradau vaistus nuo vėžio. Ką aš padariau?“ arba neutraliame: „Perplaukiau upę. Ką aš padariau?“. Tačiau kone natūraliai ši frazė skamba jungiant ją su skaudžiu pavyzdžiu, ištrauktu iš istorijos. Jei kalbame apie raketas, tebūnie istorija apie Hirošimą ir Nagasakį. „Numečiau atominę bombą. Ką aš padariau?“. Kaltė, gailestis, pasimetimas atsikvošėjus, kad ir ką padarei – tai negrįžtama.
Ankstesniuose darbuose Jurcikas analizavo sovietinės kultūros pėdsakus, naudojo anksčiau visuomenėje priimtas išraiškos formas, kurioms dabar išsivystė atmetimo reakcija. Naujuoju savo kūriniu dailininkas peržengia pastarąjį slenkstį ir pradeda kalbėti apie globalų pėdsaką – postbranduolinį pasaulį. Žinoma, jei nekreipsime dėmesio į kituose darbuose naudojamus populiariosios kultūros elementus, veikiančius kaip tarptautinis žodynas, ir atsižvelgsime tik į istorinių art(e)faktų naudojimą. Šiame kūrinyje apčiuopiamas tas anksčiau minėtas – nebūtinas technologijų pagarbinimas, nes vis tik jis atnešė mirtį, skausmą, vengiamas patirti jausenas. Jau anksčiau menotyrininkai pastebėjo, kad menininkas tarp eilučių išreiškia sustiprėjusį susirūpinimą ir dvejones ateitimi. Šiame kūrinyje taip pat metaforiškai vaizduojama galimybė pasimokyti iš praeities klaidų ir tikėtis, kad palinkėsime sau laimingos pabaigos geresniame pasaulyje (nors naujienos nieko panašaus nežada). 
Tad stovime čia ir negalime patikėti tuo, kur patekome: kokioje vietoje ir situacijoje atsidūrėme.

[1] Originalus kūrinio pavadinimas „We stood There Openmouthed Unable To Believe What We Done".