Šarūno Barto metamorfozė ir jo objektyvo taikiniai

Šį rudenį Prospekto galerijoje pristatyta nauja, iš retrospektyvinių kadrų sudėliota Šarūno Barto dokumentinė juosta „Keletas iš jų“. Neapsigaukite tikėdamiesi pamatyti naują, kino teatruose dar neanonsuotą Barto filmą tiesiai iš ritės. Tiesą pasakius, tai sustingdytų kinematografinių vaizdų serijos, sudarytos iš parengiamojo etapo filmavimams, kurios iškabintos horizontaliomis tiesėmis, juosiančiomis galeriją. Parodos dokumentinis turinys atskleidžiamas natūralistiniu fotografijų stiliumi. Daugiausia jose gamtos peizažai, rečiau – žmonės ir architektūra. Režisieriaus gerbėjams nuotraukos gali sukelti déjà vu jausmą, kadangi jose atpažįstamos filmo „Namai“ lokacijos. O mažiau pažįstantiems autoriaus filmografiją tie patys vaizdai gali asocijuotis su pačių aplankytomis vietomis nuo Užutrakio dvaro, esančio čia pat, Lietuvoje, iki kontrastingų užsienio kraštų: saulėto Maroko ar speiguotos Rusijos.

Fotografijų eksponavimas baltame kube primena akordų užrašymą. Jos išdėstytos vieno lygmens eilėse su nevienodų intervalų tarpais, simbolizuojančiais pauzes. Užrašytą be natų, įprastai atpažįstamų pagal vietas penklinėje (kurios ant galerijos sienų, žinoma, nėra), muziką žiūrovai girdi skirtingą. Kam nors tai empirinė simfonija pasąmonėje, adaptuota parodai iš ankstesnių patirčių, galbūt net įsiminusių paties Barto filmų garso takelių. Likusiems – esamuoju laiku vykstantis garso suvedimas į vientisą originalų kūrinį iš tylos ir aplinkos garsų: besivarstančios durys, kaukšintys batai, neišjungtas išmanaus telefono garsas. Nuotraukos – nedidelio formato, pasportuotos, juodais siaurais rėmeliais. Sakytum – klasiškas pasirinkimas, ir šie keli žodžiai būtų ilgiausias pokalbis galerijoje, nepralenkiantis dialogų trukmės Šarūno Barto filmų scenarijuje.

Ekspozicijos išdėstymo plane suintensyvėjusį garso montažą vizualiai reprezentuoja nuotraukos, pateikiamos grupėmis, sujungtomis į kvadratą. Vienoje grupėje ši forma atkartoja pačių fotografijų kvadratinį formatą, šiaip jau kino ekrane retą vaizdo kraštinių santykį. Filmuose, neišimtinai ir Barto, dažniausiai naudojama asimetriška proporcija (16:9; 1,66:1) vaizdui rodyti (šiuo metu vienintelė į galvą šaunanti mintis apie lygiakraštį formatą, matytą kine, tai Xaviero Dolano filmas „Mamytė“). Šarūnas Bartas, pateikdamas žiūrovams vienodų kraštinių fokuse įamžintą pasaulį kino režisieriaus akimis, paprastai žvelgiančiomis plačiai, skiria savo asmenybę į dvi dalis: nors iki galo ir neperprantamą, labiau žinomą kaip Bartą-režisierių, ir mažiau, ar visai auditorijai nepažįstamą, Bartą-fotografą.

Šarūnas Bartas, „Kerčės pusiasalis, Krymas. 2001"

Kadangi aukščiau minimos meno rūšys tarpusavyje glaudžiai susijusios, skirtumai Barto darbuose išryškėja pamažu. Gamtos kadruose galima įsivaizduoti matant tą šimtąją sekundės dalį, kai Bartas-režisierius surinka „nufilmuota!“. Gamta atsipalaiduoja ir užfiksuojama fotografijose pagaliau režisuoja save – ima veikti natūraliai. Gulbės neklusniai dairosi į šalis. Nuščiūva linguodami pozavę laukai, liaujasi tyvuliavęs vanduo ir stikliniame paviršiuje atspindi spygliuočius medžius ar pradeda plaukti srove. Tą šimtąją sekundės dalį surinkant, kad filmavimas baigtas, Bartas praranda galią prikaišioti gamtai savo sugalvotą ar jam reikalingą naratyvą ir tampa tik stebėtoju su fotoaparatu rankose, įvertinančiu prigimtinį gamtos likimą. Reflektuoja laike sustojusias panoramas, lyg trumpam paskolindamas režisieriaus kėdę žiūrovams ir stebėdamas, ar išdrįs jie su šiais reginiais ką nors daryti.

Bartas apmąsto pasaulį fotografijomis, žiūrėdamas į jį iš išorės ir paviršutiniame vaizde įžvelgdamas nors ne gylį, tačiau išsamią plokštumą, vertikaliu pjūviu nukreiptą į žemės nelygumų reljefą ar horizontaliu – laukus, upes ir paplūdimius. Tai, ką Bartas užfiksavo panoraminiuose reginiuose, yra su žmogumi išsiskyrusios (ar dar nesusitikusios) vietovės: apleisti pastatai, vis dar laikantys dvaro ar katedros titulą, tirštas liūnas, neišmindžikuota paparčių oazė, kalnų viršūnės. Ginčytumėtės dėl fotografijų su architektūra, tačiau ir jose kamera žvelgia iš vidaus į išorę pro dvaro langą ar praviras, išmuštais stiklais duris, domėdamasi, kas liko anapus sienų – fasadinėje pusėje. Net apleistoje Karaliaučiaus katedroje, įsliūkinęs į architektūrinius griaučius Bartas fiksuoja išorės įsiskverbimą vidun. Matyti laiko destrukcijos paveikti pastato audiniai, apvejami tos pačios išorės pėdsakais – krūmokšniais, aukšta žole, praryjančiais žmogaus rankų darbą. Nuo kai kurių fiksuojamų apleistų architektūrinių objektų Bartas net laikosi saugaus atstumo, pagerbdamas ištuštėjusių statinių savarankiškumą priimti lemtį – sugyventi su gamta ir sulaukėti. Adaptuotis prie to, kas nebuvo numatyta (paprastai visi tikisi pabaigos „ilgai ir laimingai“, o čia viskas apnykę ir primiršta).

Nuo gamtos atitrūkęs Barto-fotografo žvilgsnis susikoncentruoja ties retesnėmis, bent pristatytoje kolekcijoje, žmonių fotografijomis. Daugiausia jos portretinio tipo. Kaip ir gamtos nuotraukose dėmesys sutelkiamas į išorę. Pirmojoje salėje yra keturios besišypsančios marokietės moters nuotraukos. Nuotraukose nematyti kastingams reikalingos emocijų įvairovės. Bartas fiksuoja vien nesuvaidintą dykumoje pastebėto žmogaus išgyvenimą, išreiškia tapimą svarbiu tam, kuris atėjo iš kitur. Vienas kitam (musulmonė marokietė ir europietis Bartas-fotografas) jie egzotiški, neįprasti, skirtingos kilmės. Ekspozicijoje šios nuotraukos išsiskiria spalvota gamyba, matomu šiltu apšvietimu, stiprinančiais teigiamos emocijos perteikimą.

Šarūno Barto parodos fragmentas, nuotr. M. Valatkaitės

Visgi daugelis parodoje esančių nuotraukų iš tiesų dvelkia melancholija, ilgesiu, turi savyje daug šalčio, stiprinamo juodai baltomis spalvomis. Tokie kontrastingi marokietei portretai – kitoje salėje. Dvi fotografijos skirtos įamžinti aktorių Piotrą Kishteevą, suvaidinusį režisieriaus juostoje „Mūsų nedaug“. Sufokusuotas kvadratiniame formate, jis lyg atitolinamas nuo buvimo personažu. Lygiakraštė nuotrauka kuria uždaros kompozicijos įspūdį ir žiūrovas čia vėl mato išorę – žmogų, užsisklendusį savyje, kuris jokiais būdais neketina įsileisti į save visų jį nužiūrinėjančių akių. Kaip gamta atsipalaiduoja baigus filmuoti ir tampa tuo, kas yra, taip ir aktorius užkulisiuose, neprovokuojamas režisieriaus iš savo vidaus ištraukti naratyvui reikalingų išgyvenimų, ekspresyviai juos išreiškiant veido mimikomis, kūno kalba, kuriuos visi lengvai perskaitytų – tampa tikruoju aš. Šis vyras autentiškais bruožais kelia išmintingo žmogaus, neskaičiuojančio metų, įspūdį.

Kuratorė Sonia Voss Šarūną Bartą lietuvių auditorijai pristato ne tik kaip žinomą vardą ir pavardę, režisierių, bet ir į fotografą persikūnijusį naują asmenį. Buvo galima įtarti, kad išauš tokia diena, kai pamatysime pasaulį Šarūno Barto akimis, pasirenkančiomis vietoves ir žmones prieš perkeliant į alternatyvų kinematografinį pasaulį. Juk, turint omenyje kino ir fotografijos giminingumą techniniu atžvilgiu, tapsmas fotografu yra gana artimas režisieriui, talpinančiam vizijas kino kameros ekrane. Tačiau metamorfozė šiuo atveju slypi proskynoje, kurioje išvystame, kaip iš savo vidinės perspektyvos pasaulį mato Šarūnas Bartas, kine vaizdus verčiantis fiktyviais, kartais kiek siurrealistiškais,  ir pro fotokameros objektyvą, įvertinantį pasaulį tokį, koks jis yra – nepagražintą ir nepritaikytą svetimai istorijai.

Bartas-fotografas nėra tapatus Bartui-režisieriui. Pirmasis lengviau suprantamas, prisijaukinamas. Ir jei dar neužmezgėte dialogo su juo, galbūt paroda „Keletas iš jų“ yra puiki proga tai padaryti. Tokia rami ir tyki, kaip žmogaus ir gamtos mėginimas susidraugauti fotografijoje „Neringa, Lietuva. 1989“.

Šarūnas Bartas, „Neringa, Lietuva. 1989“, nuotr. M. Valatkaitės