7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tik nesakyk, kad per vėlu nebūna

Monika Valatkaitė
Nr. 13 (1250), 2018-03-30
Kinas
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“

Realybės įkvėpti paveikslai tampa dailininko, kūriniuose vaizduojančio jį supančią aplinką, autobiografijos fragmentais. Tikrovės inspiruoti paveikslai – portretai – iš tiesų yra sutikti žmonės, peizažai – keliones iliustruojantis žemėlapis, o natiurmortai išreiškia į ką jauriai dailininko žiūrėta, kuo jo žavėtasi. Šie žanrai yra pagrindinės dailininko Vincento Van Gogo tapybos temos, kurios lenkų ir britų bendros gamybos filme „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent, 2017) kombinuojamos su dailininko ir jo brolio susirašinėjimais. Tai leidžia geriau įsivaizduoti menininką ne kaip simbolinį genijaus prisilietimą prie kūrinių ar skiriamąją signatūrą kūrinio apačioje, o tą, kuris ją uždėjo.

Šiais metais „Kino pavasario“ festivalyje rodomas „Jūsų Vincentas“ suteikė žiūrovams unikalią galimybę tapti kino istorijos liudininkais ir pamatyti pirmąjį pasaulyje aliejiniais dažais tapytą pilno metro filmą. Viena svarbiausių kūrybinės komandos dalių – tai 125 dailininkai, apmokyti tapyti Van Gogo stiliumi ir paruošę maždaug 65 000 tapytų kadrų, sudarančių šį filmą. Festivalyje viešėję juostos režisieriai Dorota Kobiela ir Hughas Welchmanas pastebi, kad sudėtingiausia komandai buvo ne tik tapyti imituojant meistro stilių, bet ir tapyti panašiai vienam į kitą. Kad geriau suprastume gamybos proceso sudėtingumą, verta paminėta jo eigą. Gyviems aktoriams nusifilmavus žaliame ekrane, užfiksuoti kadrai buvo paverčiami kontūriniais vaizdais. Šie projektuojami ant dailininkų darbo lentos, kur imituodami Van Gogo stilių komandos nariai aliejiniais dažais nuspalvina gautus kadrus. Galiausiai kadrai fotografuojami ir kompiuteriu sumontuojami į vientisą sceną, taip iš filmuotos medžiagos ją konvertuojant į gyvais virtusius paveikslus. Galiausiai didžiajame ekrane matyti pastoziniai potėpiai, teptuko šerelių brūkštelėjimo kryptis, tirštas medžiagiškumas bei maišytos, persidengiančios spalvos – mėlyna su balta, gelsva su žalsva.

Filme tapybiškai vaizduojami įvykiai nukelia į laikotarpį praėjus metams po paslaptingos Vincento Van Gogo mirties, kaip tapo įprasta manyti – savižudybės. Ar galėtų kitaip nutikti menininkui, kuris nusipjovė ausies galiuką? Nors ne iš karto, tačiau tuo sudvejoja artimo dailininkui draugo – paštininko Žozefo (akt. Chrisas O'Dowdas) sūnus Armandas Rulenas (akt. Douglas Boothas), kuriam tėvas patiki pristatyti paskutinį Vincento Van Gogo rašytą laišką, adresuotą broliui Teo. Kadangi pastarasis miršta praėjus pusmečiui po Vincento mirties, laiškanešio patikėtiniui tenka netikėta našta: nuspręsti, kam įteikti vėluojantį laišką. Tuomet filme ir darosi įdomu stebėti, kaip kalbinant paskutiniais Vincento Van Gogo gyvenimo metais jį supusios aplinkos žmones, skirtingose perspektyvose keičiasi detalės, sugestijuojančios įvairias menininko likimo kreives. Taip juostoje vystosi detektyvinė fabula, protagonistui Armandui siekiant suvokti, kas iš tiesų lemtingą dieną įvyko dailininko gyvenime, o dauguma miestelėnų laikosi savų versijų. Juolab, kad ir Vincentas kiekvienam reiškė ne tą patį: kažkam jis tebuvo žmogus pamišusiomis akimis, kitam – įgimtu talentu asmenines pastangas pranokęs konkurentas. Retas Van Gogą laikė genijumi dar jam būnant gyvam.

Tokie skirtingi prisiminimai ir ne vienodai palankios aplinkinių nuomonės apie menininką keičia iš pradžių kategoriškai nusiteikusio Armando, galvojančio, kad žmonės nusižudo dėl paprasčiausio silpnumo, požiūrį. Filme dailininką gydžiusio daktaro Gašė duktė Margarita (akt. Saoirse Ronan) pastebi, kad dažnai norime daugiau sužinoti apie žmogaus mirtį, ypač jei ji paslaptinga, ir taip mažai apie gyvenimą, iš tiesų dar paslaptingesnį. Jei išvis nenutinka taip, kad žmogumi susidomima tik tuomet, kai pažinti tampa sunku, taigi įsivelia sportinis azartas – galynėtis, įveikti. O gal tai paprasčiausias punktualumo trūkumas, trukdantis laiku pasibelsti į (dar gyvo) žmogaus vidų.

„Jūsų Vincentas“

Šiais metais „Jūsų Vincentas“ sulaukė ypatingo dėmesio. Buvo nominuotas Oskarui, Auksiniam Gaubliui ir BAFTA geriausio ilgametražio animacinio filmo apdovanojimams. Numatyti uždarbio tikslai pranoko lūkesčius ir filmas, įvertintas publikos, leido režisieriams numatyti, kad dešimties metų bėgyje atsiras galimybė sukurti dar tris animacinius pilno metro tapybinius filmus, kurių artimiausias, režisieriai tikisi, bus apie ispanų dailininką Francisco Goyą.

Tačiau, kad ir kokia duoklė atiduodama Vincentui van Gogui ir jo talento pagerbimui, žiūrint filmą ima kilti mintys apie komercinę menininko kūrybos sklaidos pusę. Sunku negalvoti apie menininko kūrinių reprodukcijomis (kataloguose, albumuose, atvirukuose, ant daugkartinio naudojimo pirkinių krepšių, pagalvėlių užvalkalų) uždirbamą pelną. Nors šiandien Vincentas van Gogas yra žinoma meno istorijos figūra, būdamas gyvas pardavė tik vieną paveikslą. Ilgainiui jis buvo pripažintas genijumi, tad net filmui kurtų paveikslų dalis buvo išparduota [1]. Paties van Gogo originalūs darbai pateko tarp 20-ties brangiausiai aukcionuose parduotų paveikslų. Menininko apskaitos viršūnėje – „Daktaro Gašė portretas“, nutapytas dailininko mirties metais ir praėjus šimtmečiui parduotas už 82,5 mln. JAV dolerių (kurių apytikslė vertė šiais laikais būtų 148 mln. JAV dolerių). 1990 m. tai buvo brangiausiai pasaulyje įsigytas paveikslas. Tačiau, kaip jau žinome iš filmo ar atidžiai išklausytos meno istorijos, tokių pinigų būdamas gyvas Vincentas van Gogas neregėjo. Ir kalba čia ne apie laimę piniguose, o nelaimę likti nesuprastam, neįvertintam. 

Van Gogo istorija ir pavėlavęs pripažinimas keičia posakį, kad geriau vėliau, nei niekada. Kam šiuo atveju galėtų būti geriau tasai vėliau: žiūrovui? Pirkėjui? Stambiam kolekcionieriui? Geriau bus tik tiems, kas ganys akis, mėgausis ir liaupsins mirusįjį, nieko nebejaučiantį, nepatiriantį malonumo būti pripažintam, įvertintam, paprasčiausiai – pritapusiam, neatstumtam. Vėliau ateinantis pripažinimas žaizdų neišgydo: nei tų, kurias gailiesi pravėręs, nors staiga supranti norįs gyventi, tačiau nebegali sustabdyti kraujavimo; nei tų, kuriomis užgautas nusilpęs žmogus pasidavė; nei tų, kurias paliko po savęs pergyventi kitiems.

Nors anglišku filmo pavadinimu „Mylintis Vincentas“ režisieriai norėjo referuoti į dailininko parašą laiškuose, perteikti jo meilę aplinkai ir pabrėžti, kad dabar jis yra mylimas Vincentas, iš tiesų tai tėra  vienpusis ryšys. Jį žymiai geriau perteikia lietuviškas pavadinimo vertimas „Jūsų Vincentas“. Jis tikrai yra mūsų Vincentas, nes menininkas mums – savo gerbėjams – per kūrinius atidavė savaip matytą pasaulį. Visgi mes laiku dailininkui neskyrėme atitinkamo dėmesio ir vertinimo, todėl jam nepriklausome.

 

 

[1] Kita vertus, filmo dailininkų darbas buvo apmokamas (!).

„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“