Teatro anonsai
Helmutas Šabasevičius
Tarp atminties ir užmaršties
„Toli toli“ – pasiklaidžiojimas po Vilniaus senąjį teatrą
Prieš dešimt metų tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ apsilankiusi dokumentinio teatro grupė iš Berlyno „Rimini Protokoll“ ir jos kūrinys „Remote Vilnius“ Lietuvos teatro kultūroje pasėjo sėklą, 2019 m. sudygusią „Glaistu“ (galbūt buvo ir daugiau, bet teko matyti tik jį). Šiemet leistis į kelionę konkrečiomis erdvėmis ir abstrakčiu laiku pakvietė Vilniaus senasis teatras ir patyriminis spektaklis „Toli toli“, kurį režisavo Mantas Jančiauskas, dramaturgija rūpinosi Lina Laura Švedaitė, muziką sukūrė Mantvydas Leonas Pranulis, scenografiją – Ona Juciūtė, videoprojekcijas – Kristijonas Dirsė, šviesas – Julius Kuršys.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXVI)
Norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie du literatūros įkvėptus spektaklius. Ar žiūrovas priims kokį nors kūrinį kaip adaptaciją, priklauso nuo to, kiek jam žinomi pirminiai šaltiniai, kuriais remiamasi. Tačiau, pasak teoretikų, adaptacija vykusi tada, kai ji veikia ir žinantį, ir nežinantį žiūrovą. Vis dėlto režisierių Nauberto Jasinsko ir Maksymo Teteruko spektaklio „Chroma“ (Jaunimo teatras ir Meno ir mokslo laboratorija, MMLAB) atveju atrodo, kad įdomiau tiems, kurie gali narplioti, kaip kūrėjai sujungė pasirinktus kontekstus – Thomo Manno apysaką „Mirtis Venecijoje“ ir kino režisieriaus Dereko Jarmano biografiją bei filmus, – ir juos perkūrė.
Ingrida Ragelskienė
Garsiai, tyliai, kuždomis – kalba lėlės
Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“
Kai lėlių teatras peržengia tradicinius rėmus ir tampa drąsių meninių inovacijų platforma, kyla klausimas: ar lėlių pasaulis tikrai vis dar nekaltas ir žaismingas? Klaipėdoje vykęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ akivaizdžiai įrodė, kad lėlės gali maištauti, provokuoti, būti estetiškai rafinuotos ir emociškai sukrečiančios. Šiuolaikiniame lėlių teatre neegzistuoja dirbtiniai tabu, nes už visu balsu tiesą bylojančios lėlės kalnu stovi unikalūs jų kūrėjai ir valdytojai – lėlininkai.
