Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“
Bent dalį spektaklių, ypač pastatytų pagal dramaturgijos klasiką, esame linkę suvokti kaip literatūros veikalų versijas: pirma buvo užrašytas literatūrinis variantas, o vėliau kuriama kitoje medijoje. Esama teatrologinių refleksijų, kiek režisierius ar aktoriai turėtų paklusti dramaturgo tekstui, ar rašytinis tekstas turi pranašumą atlikimo teksto atžvilgiu (galimų požiūrių spektrą aptaria teatro teoretikė Anne Ubersfeld).








Adomo Juškos „Menka detalė“ Valstybiniame jaunimo teatre
Kaip žiūrovė nesu patyrusi jaudulio prieš spektaklio premjerą. Jaudinasi tie, kurie jį kuria ir savo darbą atiduoda kitiems. Žmogui iš šalies toks jausmas svetimas. Bet Jaunimo teatre pagal Palestinoje gimusios Adanios Shibli romaną Adomo Juškos režisuota „Menka detalė“ – daugiau nei tik spektaklio premjera. Juškos ir idėjos bendraautorės scenografės Laurynos Liepaitės kūrinio premjera – slogios tylos nutraukimas, pagrindžiantis, kad teatras ir apskritai menas neegzistuoja vien pats sau.








Laiškai apie teatrą (XXIX)
Žinant Thomo Manno kūrinį, pagal kurį sukurta Nauberto Jasinsko „Chroma“, spektaklį žiūrėti vis tiek įdomu, o apie kitą Valstybinio jaunimo teatro darbą – Oskaro Koršunovo „Laukinę antį“ – to nepasakysi. Pirmame veiksme akivaizdu, kad spektaklis naujai Henriko Ibseno pjesės neatveria, todėl žinodamas siužetą stebi sceną, iš kurios padvelkia senoviniu teatru. Tik veiksmui persikėlus į Ekdalio namus dėl aktorės Ingos Juškevičiūtės vaidybos jis įgyja gyvumo.







Spektakliai „Armour“ ir „Play Dead“ festivalyje „Cirkuliacija“
Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ galima tikėtis bet ko. Nes šiuolaikinio cirko erdvė atveria galimybę patiems netikėčiausiems reginiams. Tai, kas kituose menuose, juolab kasdienybės rėmuose, atrodytų neįmanoma, menininkų paverčiama realybe. O nuolat pasaulinę cirko panoramą skenuojanti „Teatrono“ komanda lauktuvių pasirūpina parvežti ką nors, ką įdomu patirti, apmąstyti.








Patirtys Alytaus tarptautiniame teatrų festivalyje COM•MEDIA
Žiūrovus, dar neperžengusius teatro slenksčio, pasitiko liepsnos – it fakelai ar švyturiai, nušviečiantys kelią į kitą, intensyvesnį, teatro pripildytą pasaulį. Jų šiluma, blyksėjimas kūrė įspūdį, kad festivalis prasideda jau lauke, o teatras šiąnakt nebus pastatas – veikiau visus įtraukianti teritorija, kurioje gali nutikti bet kas.

