Ruduo su „Sirenom“ (I)
Ką tik baigėsi vienas svarbiausių kasmetinių lietuviško teatro sezono įvykių – Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, jau keturioliktasis.
Kijevo teatras scenoje ir gatvėse
Sakoma, kad britų politikas, Nobelio taikos premijos laureatas Winstonas Churchillis Antrojo pasaulinio karo įkarštyje paprašytas „nukreipti“ kultūrai skirtus pinigus „svarbesnėms“ sritims pareiškė: „O tai dėl ko tada kovoti, jei ne dėl kultūros?“ Posovietinės šalys pirmiausia išsiskiria savo iškreiptu požiūriu į kultūrą. Ir tai tęsiasi jau pernelyg ilgai.
Lapkričio 3 ir 4 dienomis Vilniaus „Menų spaustuvė“ pristatys naujausią jaunųjų menininkų premjerą – šokio, sensorinių projekcijų ir muzikos spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė scenoje pasirodys viena, video projekcijų menininkas Ed Grimoldby spektaklyje dalyvaus su vietoje kompiuteriu gyvai projektuojamais sensoriniais vaizdais, o muziką kūrę Anrius Šiurys ir Jūra Elena Šedytė dalį jos atliks gyvai. Kūrėjai performansą lygina su čia pat kintančiu, gyvu organizmu kuriam visos jo dalys yra lygiavertiškai reikalingos, o premjeroje sakosi laukiantys atvirai spektaklio potyriams atsiduosiančių žiūrovų. Apie tai, kuo ypatingos gyvos projekcijos ir kaip idėjiniu spektaklio tašku tapo kalbos raida, kalbamės su „Rozetos akmens“ kūrybine komanda.
Živile, visų pirma savo gyvenimą siejai su kalba – studijavai anglų filologiją. Kaip nutiko, kad vis dėl to pasukai į scenos menus?
Živilė Virkutytė: Taip, studijavau filologiją Vytauto Didžiojo universitete, bei labai stipriai abejojau savo pasirinkimu. 2012 metais įstojau į teatro praktikos bakalaurą Didžiojoje Britanijoje, kurioje ir prasidėjo mano praktinė kelionė scenos menų lauke. Iš pradžių daugiau dirbome su tradiciniu teatru, bet labai greitai pasukau į fizinį, judesio teatrą – ten žanrų ir pasirinkimų yra daugiau ir daug platesnių. Tiesą sakant, šokau įvairių tipų šokius jau nuo trejų metų, taip, kad judesys ir šokis pas mane neatsirado iš niekur. Tiesiog visada pritrūkdavo drąsos pasukti būtent šiuo keliu karjeros prasme.
Spalio 18 d., 18 val. Vilniuje, „Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje“, atidaroma teatro dvidešimties metų kūrybinę veiklą pristatanti paroda. Parodos lankytojai iš arčiau galės susipažinti su teatro istorija, sukurtais šokio spektakliais, juose dalyvavusiais atlikėjais, pamatyti scenografijos, kostiumų ir rekvizito elementus, naudotus scenoje. Teatro turiningą veiklos laikotarpį grindžiantys spektaklių ir festivalių plakatai, brošiūros supažindins su teatro sklaidos maršrutais Lietuvoje ir pasaulyje. „Man pačiam norisi pažvelgti į šį 20-ties metų kūrybinį laikotarpį šiek tiek iš šalies, padėkoti visiems žmonėms, kurie kartu dalyvavo kuriant ir atliekant, bei priminti, supažindinti, ypač jaunesnės kartos šokėjus ir šokio mylėtojus su tuo, kas vyko prieš penkiolika ar dvidešimt metų Lietuvos šiuolaikiniame šokyje,“ – teigia Vytis Jankauskas. Ši paroda muziejaus ekspozicijų salėje veiks visą mėnesį – iki lapkričio 18 d.
Vilniaus „Menų spaustuvėje“ lapkričio 28 ir 29 dienomis nuo 19 val. Vyčio Jankausko šokio teatras taip pat rengia du šokio vakarus, kuriuose žiūrovai galės išvysti ištraukas iš teatro gerbėjams gerai pažįstamų spektaklių „Nuskendęs slėnis“, „Viduramžių bernelio dainos“, „Žinia“, „Budėjimai“ ir kitų įvairių teatro kūrybinių laikotarpių kūrinių. Šias ištraukas atliks Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, teatro šokėjai ir kiti kolegos šokio profesionalai.
Krystianas Lupa apie „Procesą“
Lapkričio 15 d. Varšuvos Naujajame teatre (Nowy teatr) numatyta Krystiano Lupos spektaklio pagal Franzo Kafkos „Procesą“ premjera.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, prieš kviesdamas jaunų teatro kūrėjų komandas teikti pasiūlymus dokumentinio teatro spektaklio idėjai ir pasirodymui, dramaturgijos festivalio „Versmė“ metu (spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje) organizuoja kūrybines dirbtuves ir seminarus, kuriuos ves užsienio dokumentinio teatro ekspertai, praktikai ir teoretikai, pristatysiantys tokio teatro kūrimo specifiką ir galimybes.
Idėjos scenai – iš realybės
„Versmė“ rengiama nuo 2005 metų ir jau tapo patrauklia erdve bendrauti visiems Lietuvos teatro kūrėjams, o šiemet, bendradarbiavimą tarp skirtingų teatro disciplinų dar labiau skatinti siekiantis festivalis, atsigręžė į dokumentinį teatrą. „Versmės“ inicijuotus ir jaunųjų teatro kūrėjų sukurtus dokumentinio teatro projektus-spektaklius žiūrovams tikimasi pristatyti 2018 metais. Prieš kviesdamas konkurso dalyvius burtis į komandas ir teikti idėjas, LNDT kviečia susipažinti ir su galimais kūrybinių dirbtuvių mentoriais, kurie šiemet pasidalins patirtimi, pristatys savo kūrybinius principus ir metodus bei sieks įkvėpti jaunimą ieškoti alternatyvių raiškos priemonių, įdomesnių temų šiuolaikiniame Lietuvos teatre, tyrinėti savo aplinką ir semtis idėjų iš realybės.
Klaipėdos dramos teatras kviečia žiūrovus į premjerą – spektaklį pagal Andžejaus Stasiuko (Andrzej Stasiuk, Lenkija) pjesę „Naktis“. Premjeriniai spektakliai vyks Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2) spalio 17, 18, 29 ir 31 d. Spektaklio režisierius – Agnius Jankevičius, dailininkė Laura Luišaitytė, videomeninkas Rimas Sakalauskas. Pjesę iš lenkų k. išvertė Irena Aleksaitė, spektaklyje vaidina Arnoldas Eisimantas, Eglė Barauskaitė, Regina Šaltenytė, Donatas Želvys, Artūras Lepiochinas, Karolina Kontenytė, Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas, Vaidas Jočys, Kęstutis Macijauskas, Renata Idzelytė.
Andžejus Stasiukas (g.1960 m.) yra vienas žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų .
Pelnęs ne vieną apdovanojimą. Už knygą „Kelionė į Babadagą“ (2005 m.; 2007 m. išleista lietuvių k. leidykloje „Kitos knygos“) apdovanotas prestižiškiausia Lenkijos literatūrine premija „Nike“. 2016 m. už literatūrinę veiklą apdovanotas Austrijos valstybine Europos literatūros premija.
Savo kūryboje rašytojas nuolat grįžta prie lenkų ir jų kaimynų Europoje santykių, aktualios šių dienų temos - Rytų ir Vakarų Europos kultūrinių prieštarų, bendražmogiškųjų vertybių paieškos.
Pjesė „Naktis“ pirmą kartą pastatyta 2005 m., kaip bendras Krokuvos „Stary Teatr“ (Lenkija) ir Diuseldorfo „Staatsschauspiel“ (Vokietija) projektas.
Į jaunųjų menininkų kūrybą susitelkęs, naujų vėjų ieškantis Vilniaus teatras „Lėlė“ ruošiasi pirmajai 60-ojo sezono premjerai. Spalio 14, 15 d. Mažojoje teatro scenoje bus pristatytas Ainio Storpirščio režisuotas spektaklis „O Viešpatie, Vilnius!” Spektaklio dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis.
Šiuo spektakliu Ainis Storpirštis debiutuoja bent trijose srityse: kaip dramaturgas, kaip spektaklių vaikams kūrėjas ir kaip režisierius „Lėlės“ teatre... O viskas prasidėjo nuo pačios erdvės, nuo to, kad šį menininką itin sužavėjo šio teatro Mažoji salė, paslaptingai įsikūrusi rūsyje ir turinti savo ypatingą, tiek su kitais, tiek ir su savimi atviriau bendrauti kviečiančią aurą.
Tad šio spektaklio veiksmas iš ties vyksta rūsyje: gana simbolinėje, užsisėdėjusių, nuo gyvenimo besislapstančių būtybių, vietoje. Kol tūnoma rūsyje ir bijoma pajudėti, kažkur ten, viršuje, verda gyvenimas. Ir ne tik jis... Ten galima pasivaikščioti po patį nuostabiausią pasaulyje miestą – Vilnių. Tačiau kol esame užsidarę ir vengiame tikrovės bei bendravimo, realybė ir fantazija gerokai susipina. Ir kas tik tam Vilniuj nevyko, ir kas tik jame negyveno, ir ko tik nebuvo pasiekę šio miesto, nusidriekusio iki neišmatuojamų ribų, žmonės! Ar bent jau taip šneka du kiek susipainioję, pašėlę pelėnai, sutikę naująjį savo klausytoją ir draugą, virtualaus pasaulio valdovą, vienišą, su mama besipykstantį berniuką.
Pokalbis su režisieriumi Ainiu Storpirščiu
Spalio 14, 15 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje – spektaklio vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ainis Storpirštis, dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi ir idėjos sumanytoju Ainiu Storpirščiu.
AAT | Artūro Areimos teatras spalio 14 dieną, šeštadienį, „Menų Spaustuvėje“ pristatys premjerą: spektaklį – žmogaus laboratoriją „Klamo Karas: pradžia“.
Spektaklio tikslas – atrakinti kasdienio gyvenimo grožį, jo subtilybes. Tai, su kuo mes susiduriame kasdien, dažnai praleidžiame pro ausis, pro akis ir kitas žmogaus jusles, kaip įprastą gyvenimo foną. Mes nebevertiname šiandienos ir nebepastebime jos grožio, nors su juo susiduriame kasdien. Dažniausiai tai , kas atrodo elementaru, nėra taip lengvai suprantama, todėl dažnai pakliūname į kasdienybės paprastumo painiavą.
Dideles, žmogiškąsias problemas ir sukelia iš pirmo žvilgsnio nesvarbios, kasdieniškos detalės, tačiau mes linkę į tai reaguoti tik tada, kai mus ištinka įvykis, kurio dažnai jau nebeturime jėgų pakelti.