Nesi atstumtasis iš niekur

Spalio 14, 15 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje – spektaklio vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ainis Storpirštis, dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi ir idėjos sumanytoju Ainiu Storpirščiu.

Pradėkime nuo idėjos. Apie ką bus naujas Jūsų spektaklis?

Pirmiausia, norėjau vaikams pristatyti Vilnių. Miestą, nuo seno garsėjantį savo tolerantiškumu, turintį labai spalvingą istoriją ir kartais vadinamą pamišėlių, bepročių miestu. Labai daug neįtikėtinų įvykių, skambančių kaip iš pasakų, čia yra nutikę iš tikro. Kad ir išplautos Bernardinų kapinės, kai karstai po gatves plaukiojo. Mat kai Vilnelė ir Neris ne tokios nusekusios buvo, vykdavo potvyniai. Vėliau suabejojau, ar to užtenka? Aišku, reikia žinoti, kur gyveni. Taip supranti, kad nesi kažkoks atstumtasis iš niekur, kad viskas turi savo istoriją ir viskas yra svarbu. O mes esame to dalis. Tačiau vaikams daug svarbiau yra pažaisti, pavalgyti, pakalbėti su tėvais ar į kaimą pas močiutę nuvažiuot. Pamaniau, kad šiuos dalykus galima sujungti per dar vieną temą – vaiko ir mamos santykius. Tad viskas prasideda nuo to, jog išsiblaškiusi, antrąją jaunystę po skyrybų išgyvenanti motina pamiršta apie sūnaus auklėjimą. Jis praktiškai pasitraukia į kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklalapių, interneto pasaulį.

Šiuo spektakliu noriu paskatinti vaikus bendrauti su savo tėvais. Nežinau, kas gyvenime gali atnešti daugiau naudos už gerus santykius. Norisi parodyti vaikams, kad atvirai išsakytos bėdos sumažėja ir kad šeima yra jungiama meilės ryšių, jaučiamų chemiškai, morališkai, dvasiškai... Taip kad nebijokit sakyti to, kas jums nepatinka ar jus liūdina, ir išklausykite kito nuomonę! Vilnius tam – pati geriausia priemonė. Norėčiau, kad vaikai po spektaklio klausinėtų tėvų apie šį miestą. Jie tikrai daug ko nesupras...

Jums nėra svarbu, kad vaikai suprastų viską, kas rodoma scenoje?

Ne. Man net įdomu, kaip jie tai supras. Pagrindinė spektaklio mintis, kad nenaudinga visko laikyti tik savyje ir kad toks uždarumas padaro tave silpnesnį, visiems bus aiški.

Žmogaus potencialas – milžiniškas. Net jis pats nežino, kiek gali nuveikt. Tai paaiškėja tik išreiškiant save – iš pradžių žodžiais, vėliau darbais. Turi suformuluoti savo vidinius klausimus ir į juos žvelgti drąsiai. Spektaklyje vaikas susiduria su Vilniaus legendomis ir jo pabaisomis, su magų magu Tvardausku ir Vilniaus Bazilisku. Aišku, jis nugali juos, žaismingai ir lengvai, netgi su tam tikru humoru.

Įdomu, kaip istorija persipina su šiuolaikiniu pasauliu. Tai šiek tiek absurdo spektaklis?

Istoriniu atžvilgiu tai tikras absurdas. Čia veikia pelės ir vaikas, išgyvenantys tas pačias bėdas. Esmė ta, kad jų bėdos nepriklauso tik tam tikrai grupei žmonių. Pelės pasakoja apie Vilnių, nors niekada nebuvo į jį išėjusios. O vaikas vertina gyvenimą pagal kompiuterinius žaidimus. Jis ne gyvena, o tik nori būti drąsus, nori būti herojus. Bet kol pats nieko nepadarei, kol nieko nenuveikei savomis rankomis, neišreiškei balsu, tol tu esi niekas.

Vaikas vertina per kompiuterinių žaidimų prizmę. O žiurkės nuolat kartoja: „Be labai didelės abejonės“... Tai nėra pasaka – pabaigoje atskleidžiama, kad jos kalba netiesą. Nenoriu, kad vaikai po spektaklio tikėtų, jog Vilniuje gyvena Baziliskas, nes taip nėra. Galiausiai vaikas nusprendžia pakalbėti su mama, o pelės – išeiti pasivaikščioti po Vilnių. Per atvirą bendravimą, išsikalbėjimą jie prieina tiesos.

Kodėl nuo aktorystės perėjote prie režisūros, o galiausiai šiuo spektakliu – ir prie dramaturgijos?

Man tiesiog nepatinka spektakliai, vaidmenys ir temos, kurios gvildenamos dabar. Nemanau, kad mums labai svarbios seksizmo, rasizmo ar homofobijos temos. Man tai atrodo labai tolima, primesta, – nematau to realybėj. 

Ir negaliu pakęsti dabar paplitusios idėjos, kad spektaklis tik turi iškelti klausimą. Tai gryna bestuburybė, tokio apsiseilėjusio, godaus bailio pozicija. Aš ir taip turiu daugybę klausimų, tad ateinu pažiūrėti atsakymų. Aišku, jie gali netenkinti. Bet turi duoti atsakymą, kad kiltų kitas klausimas. Juk tai mes kartojame su kiekviena nauja informacija.

O dėl dramaturgijos... Vieną kartą rašiau pjesę ir jos nebaigiau. Supratau, kad būtina tai padaryti, nes liks baimė. Ir geriausia, kad tai būtų konkretus darbas su konkrečia jo baigimo data. Jeigu kažko bijai, verta tai pabandyti: blogiausiu atveju tiesiog išsiaiškinsi, kur slypi problema.

O ką galėtumėt pasakyti apie vaikų auditoriją? Jai spektaklį statote pirmą kartą.

Vaikas, pamatęs storą žmogų, negalvoja, ar tai gražu ar negražu. Jis sako „tu storas“. Ir tai verčia mus jaustis nesmagiai. Ne dėl to, kad tai nemandagu, o todėl, kad jis atrodo drąsesnis. Be to, vaikas, sužinojęs naują dalyką, bando jį įgyvendinti. Tai yra nuostabu. Realybės pajauta, kurią turi vaikai, nusipelno savo duoklės. Ir norėčiau tą duoklę duoti, nors ir menkniekiu, tik vienu spektakliu...

Ėmėtės režisuoti „Lėlės“ teatre. Koks Jūsų santykis su lėlėmis ir objektais?

Šiame spektaklyje daugiau naudoju objektus nei lėlės. Tačiau šiek tiek lėlių bus ir jos bus keistos, mat veikėjai gyvena ne realybėje, o vaizduotėj. Man atrodo, lėlių teatras yra arčiausiai abstrakcijų pasaulio. Tai nuostabus, labai senas menas. Lėlės dažnai būdavo baisios, o dabar, kad ir kaip būtų keista, visuomenė bando žmones apsaugoti nuo to. Kad tik neišsigąstum, nepradėtum verkti... Bet juk vis tiek išsigąsi ir apsiverksi gyvenime. Tai kam atidėlioti tai? Emocijų užgniaužimas – baisus dalykas.

Vaikystėje „Lėlės“ teatre žiūrėdavau spektaklius. Neatsimenu pavadinimų, tik pačių lėlių fragmentus. Jos būdavo tragiškai baisios. Išsigąsdavau ir verkdavau, bet vis tiek norėdavau dar. Tai yra tam tikra praktika. Taip pat, kaip sapnuojant košmarus, žmogus pasiruošia stresinėms situacijoms.

Be to, man labai graži Mažoji „Lėlės“ salė rūsyje. Šis rūsys yra ir labai svarbi spektaklio dalis – žmogus slepiasi rūsyje, o virš jo vyksta gyvenimas. Ir pirmas dalykas, kurį padaro vaikas, – jis nusileidžia į rūsį. Tai jo uždaro gyvenimo simbolis.

Kalbino Milda Brukštutė