Šokio teatras „Dansema“, pirmasis Lietuvoje pradėjęs kurti šokio spektaklius kūdikiams, vėl kviečia savo mažuosius žiūrovusį naujo spektaklio premjerą. Vasario 24 d. 17.00 val. Menų spaustuvėje bus parodytas šokio spektaklis „Pievelė“, kurį sukūrė choreografė Birutė Banevičiūtė, šokėja Giedrė Subotinaitė, kompozitorė Rasa Dikčienė, kostiumų dailininkė Rūta Biliūnaitė ir šviesų dailininkas Aurelijus Davidavičius. Naujasis „Dansemos“ spektaklis „Pievelė“ yra ne tik interaktyvus, bet turi ir instaliacijos bruožų, leidžiančiųkūdikiams tyrinėti šokį ir aplinką, neribojant laiko, reikalingo mažiesiems įsitraukti į vyksmą. Šį kartą spektaklio kūrėjai susiaurino žiūrovų amžiaus ribas ir dar labiau jas konkretizavo, siekdami sukurti kuo palankesnes sąlygas mažųjų tyrinėjimams. Paslapčių pilna, spalvota ir minkšta pievelė kviečia kūdikius kartu su šokėja įsitraukti į nuotykių ir lobių ieškojimą, patirti atradimo ir bendravimo džiaugsmą, dalintis įspūdžiais ir nuotaikomis.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Lokis“, rež. Łukasz Twarkowski, jau aplankė Torunės, Varšuvos ir Madrido žiūrovus. Neseniai iš Ispanijos sostinės sugrįžę spektaklio kūrėjai skaičiuoja teigiamas ispanų recenzijas ir ruošiasi rodymui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gegužės 8 dieną.
Šiemet sukanta 30 metų, kai buvo išleistas legendiniu tapęs Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Šiai progai jaunos kartos menininkai kviečia naujai, iš šių dienų perspektyvos, pažvelgti į romane keliamus klausimus ir problemas, kitu žvilgsniu atrasti Vilnių ir mus supančią aplinką.
„Trojietės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Žinia, kad režisierius Povilas Makauskas stato spektaklį apie karą, priminė jo debiutinį kūrinį „Yolo“ (2014), kuriame sujungdamas lėlėmis virtusius Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ personažus, dokumentiką, poeziją, gyvai atliekamą muziką, vaizduotę ir jaunatvišką maištą jis, eksperimentuodamas bei nevengdamas satyros ir parodijos, kartu su aktoriais kalbėjo apie istoriją, karą, masinį naikinimą, smurtą, vartojimą ir tarptautinę politiką. „Trojiečių“ anonsai skelbė, kad karo aukų temą tiriantis spektaklis kuriamas jungiant Euripido tragedijas su fragmentais iš knygų – Margaret Atwood „Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją“ bei Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ – ir kita dokumentine medžiaga. Tačiau nepaisant nedidelių intarpų Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisierius pastatė Euripido tragedijas „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“, taip papildydamas antikinių dramų statymo Lietuvoje tradiciją.








Apie spektaklį „This Order Goes Wrong“
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.








„Teatralas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Kartais tenka stebėti, kaip grandai tikina, kad jaunieji kūrėjai griauna profesionalųjį meną ir sceną netrukus užkariaus mėgėjiškumas. Neseniai vykusioje konferencijoje teko klausytis diskusijos, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip pamažu nyksta tikrasis teatras. Pavyzdžiui, interaktyvūs ar už įprastinės teatrinės erdvės išeinantys kūrybiniai ieškojimai jau nėra tas teatras, nes nebeturi tokio poveikio, kokį sukeldavo spektakliai, statyti prieš kelias dešimtis metų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu, atvykusiu rodyti savo spektaklio į mažo miestelio smuklę. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.








Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo mėnesį žiūrovams žada netikėtumų ir teatrinių eksperimentų – izraeliečio menininko Arielio Sereni Browno debiutą, kuriame dalyvaus ne tik profesionalūs aktoriai, bet ir bendruomenės nariai. Projekto „Kaunas WI-FI“ premjera numatyta kovo 9 d., o kovo 17 d. publika išvys Izraelyje sukurtą šio menininko spektaklį „A-hole Fuckin Loser“ („Efes Omo Maniac“).
„Šventė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Su šio autoriaus kūriniais režisierius yra dirbęs ir anksčiau, 2006-aisiais pastatė radijo spektaklį pagal Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Šį kartą režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais. Pasak Jankevičiaus, „trys J. Grušo paradoksinės novelės – labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai.“








Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje vasario 5 d. įvyko spaudos konferencija, skirta artėjančiai premjerai: tai teatro maestro, režisieriaus Povilo Gaidžio (g. 1937) spektaklis „Paradas“ pagal to paties pavadinimo rusų dramaturgo Aleksandro Galino pjesę (g. 1947). Autorius, pradėjęs karjerą kaip aktorius, ėmėsi režisūros, kaip dramaturgas Rusijoje išgarsėjo devinto dešimtmečio pradžioje (dauguma pjesių pastatytos Maskvos teatre „Sovremennik“); jo pjesės dėl socialinių temų, komiškumo verčiamos ir statomos daugelyje pasaulio teatrų.
Valstybinis jaunimo teatras jau netrukus žiūrovams pristatys premjerinį režisierės Yanos Ross spektaklį Vienos miško pasakos pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę. Aktoriai Janina Matekonytė, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius ir Vidas Petkevičius dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.