Michaelio Thalheimerio, Simono McBurney ir Romeo Castellucci spektakliai
Bene aštriausiai gedulo ir visiškos netekties skausmą per šį karantiną išgyvenau prieš tris savaites, peržiūrėdama savo feisbuko naujienų srautą. Tą rytą bent jau mano socialinį burbulą tiesiog sprogdino Europos teatralai, besidalinantys viena nuotrauka iš Vokietijos. Pirminis žinutės šaltinis – legendinis „Berliner Ensemble“ teatras. Nuotraukoje užfiksuota 1949 m. įkurto teatro žiūrovų salė tą 2020 m. gegužės 26-ąją su jau išimtomis eilėmis krėslų ir lyg kirviu iškirstais tarpais tarp kėdžių. Tai, ką mes vadinsime šachmatiniu žiūrovų susodinimu, vokiečiai ironiškai įvardijo naująja realybe.








Pokalbis su Egle Grigaliūnaite
Su teatro ir kino aktore Egle Grigaliūnaite, kuriančia vaidmenis režisierių Gintaro Varno, Vido Bareikio, Monikos Klimaitės, Agniaus Jankevičiaus, Eglės Kižaitės spektakliuose Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Keistuolių teatro scenose, taip pat Alantės Kavaitės bei Alginos Navickaitės filmuose, kalbamės apie aktorystės išbandymus ir lūkesčius, vaidmenų kūrimą ir žiūrovų įtraukimą.








Pokalbis su Kijeve įstrigusiu režisieriumi Jonu Vaitkumi
Tardamasi su režisieriumi Jonu Vaitkumi dėl pokalbio apie jo planus ir apie Kijeve Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre kuriamą naują spektaklį, pagalvojau, kad jis ir pandemijos akivaizdoje pademonstravo režisūrinę išmonę, tik menininkui būdingą intuiciją – kaip reikia organizuoti darbą, nenutraukiant repeticijų periodo.








Pokalbis su režisieriumi Gildu Aleksa
„Improvizacija – smagiausias dalykas mano kūryboje“, – sako režisierius Gildas Aleksa. Per karantiną improvizuoti teko ne tik menininkams, o ir jiems – ne tik kuriant. Todėl Aleksos ir jo trupės „Teatronas“ veikloje atsirado naujų, netikėtų projektų. Pavyzdžiui, pokalbiai su trupės nariais instagramo platformoje, kasdien vis kitam aktoriui atiduodamas „Teatrono“ paskyros valdymas, tinklalaidžių serija, galiausiai – naujas šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ formatas. Ir jokių repeticijų per „Zoomą“, apie kurias užsiminus režisierius retoriškai klausia: „Kas čia – literatūrinis klausomasis teatras?“ Šiame pokalbyje nereklamuosime nesenų ir dar planuojamų veiklų, bet svarstysime apie tai, ką iškart ir įvardijome kaip patį smagiausią dalyką pašnekovo profesinėje veikloje – improvizacijas. Kaip jos gimsta, kada jos trukdo, kodėl nesaugumo jausmas taip traukia profesionalus?







