





Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“
Paribio žmonės – gana retai Lietuvos teatro scenoje pasirodantys veikėjai. Vienas pirmųjų atvejų, kai naktinio gyvenimo išpažinėjams (prostitutėms, diskotekų lankytojams, suteneriams, narkotikų prekeiviams ir pan.) buvo suteiktas žodis scenoje, – tai 1998 m. Oskaro Koršunovo spektaklis „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę. Po to kartkartėmis į Oskaro Koršunovo teatro sceną tie žmonės sugrįždavo ir būdavo pastebėti dažniausiai naujosios realybės dramaturgijos krypties (Sarah Kane, Marko Ravenhillo, Mariaus von Mayenburgo) kūriniuose. Tačiau daugiau beveik niekas iš teatro kūrėjų susidomėjimo šia kryptimi nebeparodė.








Pokalbis su aktore Indre Patkauskaite
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė apdovanota išskirtine scenine individualybe. Varia Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Jaunoji Federico García Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, Dovydienė Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Podsekalnikova Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“, Liudmila Maksimo Gorkio „Motinoje“, Marija Stiuart Friedricho von Schillerio „Marijoje Stiuart“, Gitela Moska Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“, Katrė Žemaitės „Marčioje“, Ema Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ – tai tik keletas ryškiausių jaunos aktorės darbų teatre.







Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite
Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę ir atstovavo teatrui Berlyno „Volksbühne“ teatro organizuotame festivalyje „Postwest“. Po festivalio su režisiere aptariame spektaklio kūrybinį procesą, patį festivalį ir įtakas, formuojančias jos braižą.







