1946 m. liepos 21-ąją Vilniuje išėjo pirmasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris. Iki šiol liko nepakitęs ir logotipas, jo autorius – grafikas ir scenografas Telesforas Kulakauskas (1907–1977). Ši vasara „Litmeniui“ (taip įprasta jį vadinti) jau 75-oji. Nuo tada išleista 3730 numerių. Regis, praėjo ištisa epocha. Keitėsi santvarkos, redaktoriai, autoriai, požiūriai, ideologijos.
Kalviškosios kryždirbystės ir šamoto keramikos sostinė Lietuvoje – Užventis – jau dvyliktą kartą sukvietė menininkus ir meno mylėtojus į visą savaitę trukusį festivalį „Užventis’MENE XII“. Kelmės rajone, prie Ventos upės, istoriniame Užvenčio dvaro malūne ir jį supančiame parke vykęs pleneras bei kūrybos stovykla pritraukė tris dešimtis menininkų iš visos Lietuvos ir Latvijos. Darbų kūrimą šį kartą lydėjo rekordiniai karščiai, kurie kiek pakoregavo menininkų grafikus.
Jau septintą kartą per visą Vilniaus aukciono namų istoriją į pajūrį persikeliantis LXVIII Vilniaus aukcionas šįkart minės ir dvi reikšmingas sukaktis – skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) ir tapytojo Prano Lapės (1921–2010) 100-ąsias gimimo metines. Tad 2021 m. rugpjūčio 7 d. Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje vyksiančiose meno varžytuvėse bus siūloma ne tik įsigyti vertingų lituanistinės vaizduojamosios dailės meno kūrinių, bet ir prisidėti prie labdaringos misijos.
Šią savaitę apsilankiusieji Palangoje esančiame Antano Mončio namuose-muziejuje turės galimybę ne tik pasisemti įkvėpimo tarptautinėje parodoje „Generacija“, bet ir atskleisti menininko talentą kūrybinėse kolektyvinio koliažo dirbtuvėse.
Šie kultūriniai vyksmai – tai Palangos miesto meto Šarūno Vaitkaus globojamos Antano Mončio gimimo šimtmečio akcentų programos dalis: paroda lankytojus džiugins iki liepos 28 d., o šiuo metu kasdien kuriamą skulptoriui Antanui Mončiui dedikuotą kolektyvinį koliažą bus galima išvysti jau liepos 18 dieną.
Visuomenei pristatoma vienintelė Lietuvoje tiesiogiai iš jidiš kalbos išversta žydų atsiminimų knyga, skirta Utenos miestui ir jo regionui (Molėtai, Anykščiai, Vyžuonos ir kt.) Neįtikėtina, kad knyga iki Lietuvos skaitytojo keliavo net 42 metus: išleista 1979 m. Tel Avive ("Yisker-bukh Utyan un umgegnt". Tel Aviv, Nay Leben, 1979. (Yiddish)
Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys „Saulė ir jūra“ sugrįžo į saulėtąją Italiją. Prieš dvejus metus opera-performansas skambėjo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, o šįkart – Italijos sostinėje, viename seniausių teatrų Romoje „Teatro Argentina“.
Dainavimas operoje – lyg kraujas, aprūpinantis gyvybe kitas operos sudedamąsias dalis. Tad vienas pagrindinių ir svarbiausių operoje dalyvaujančių reiškinių nuo XVII a. vidurio buvo primadona. Baroke lygintos net su deivėmis, primadonos operos gerbėjus domino ne vien dėl išskirtinių vokalinų sugebėjimų, bet ir pretenzingo charakterio. Tad primadonos sąvoka palaipsniui imta vartoti ir platesniuose kontekstuose, apibūdinant aikštingą ir susireikšminusį asmenį. O besibaigiant bel canto erai, kuomet operos žanras pasuko natūralizmo keliu, primadona ėmė funkcionuoti ir kaip tam tikras žmogaus savybes komunikuojantis terminas. Tad primadona – tai ir pagrindinė operos solistė, ir asmenybės tipas ar net stereotipas, išnaudojamas ne tik kasdienėje kalboje, bet ir masinės kultūros medijose.
Giesmėmis sutinka, giesmėmis ir palydi – toks būdavo lietuvio kelias per gyvenimą. Giesmes lietuviai giedojo dar pagoniškais laikais, o krikščionybei įsitvirtinant, bažnytinės giedojimo tradicijos susidūrė ir susipynė su liaudiškomis šaknimis. Tokia pynė nuo Lietuvos krikšto sukosi per penkis šimtus metų kol mūsų laikams atnešė kantičkinį dainavimą.