Baroko pasažai Paliesiaus dvare

Dainavimas operoje – lyg kraujas, aprūpinantis gyvybe kitas operos sudedamąsias dalis. Tad vienas pagrindinių ir svarbiausių operoje dalyvaujančių reiškinių nuo XVII a. vidurio buvo primadona. Baroke lygintos net su deivėmis, primadonos operos gerbėjus domino ne vien dėl išskirtinių vokalinų sugebėjimų, bet ir pretenzingo charakterio. Tad primadonos sąvoka palaipsniui imta vartoti ir platesniuose kontekstuose, apibūdinant aikštingą ir susireikšminusį asmenį. O besibaigiant bel canto erai, kuomet operos žanras pasuko natūralizmo keliu, primadona ėmė funkcionuoti ir kaip tam tikras žmogaus savybes komunikuojantis terminas. Tad primadona – tai ir pagrindinė operos solistė, ir asmenybės tipas ar net stereotipas, išnaudojamas ne tik kasdienėje kalboje, bet ir masinės kultūros medijose.

Operos solisčių, tituluojamų primadonomis, yra ir šiandien, nors primadona jau seniai nebėra komercinę operos sėkmę lemiantis veiksnys. Šiame kontekste norisi koncentruotis ne į stereotipus, bet pamąstyti, kas yra šiuolaikinė primadona ir ar ši sąvoka dabartyje vis dar legitimi. O inspiracija refleksijai primadonos tema tapo vokiečių kilmės koloratūrinio soprano Simone Kermes ir suomių pianisto Jarkko Riihimäki koncertas Paliesiaus dvare, vykęs birželio 19-20 dienomis. Buvo skelbiama, jog koncerte bus atliekamos baroko operų arijos, tačiau dviejų dalių koncerto repertuaras pasirodė esantis daug platesnis – skambėjo ne tik baroko autorių, tokių kaip A. Vivaldi, G. Bononcini, C. Monteverdi, G. F. Händelio ir kitų kompozitorių operų fragmentai, bet ir romantikų F. Mendelssohno-Bartholdy, H. Wolfo, R. Hahno, G. Fauré, L. Delibes ir kitų bei populiariorios muzikos atlikėjų - Stingo, M. Dietrich ir Lady Gagos – dainos. Ir nors programa iš pažiūros atrodo labai įvairi, eklektikos muzikos estetikoje buvo išvengta, nes daugelis kompozicijų buvo aranžuotos baroko stiliumi – net žymioji Lady Gagos Pokerface skambėjo lyg baroko operos fragmentas.

S. Kermes ir J. Riihimäki koncerto leitmotyvu neabejotinai tapo barokas. Ir neatsitiktinai, nes S. Kermes specializuojasi būtent baroko ir ankstyvojo klasicizmo operoje ir teigia savo gyvenimo be baroko muzikos neįsivaizduojanti. Čia reikėtų paminėti, jog su baroku sąsaju turi ne tik S. Kermes repertuaras, bet ir pats Paliesiaus dvaras. Turint omenyje, jog opera baroke buvo dvaro pramoga, galima būtų kalbėti apie tam tikras autentiškumo apraiškas. Tačiau ne tai, ir ne baroko stiliaus suknelė ir bateliai, kuriuos scenoje vilkėjo Simone Kermes, ir net ne ypatingai preciziškai atliktos arijų koloratūros tąkart labiausiai darė įspūdį. Dėmesį prikaustė, visų pirma, gana sakralų skambesį įgavusios atliktų kompozicijų interpretacijos.

Sakralumo atspalvį skambėjusiems opusams suteikė ne visai tradicinė Simone Kermes vokalo technika, kurioje susipina klasikinės ir populiariosios muzikos atlikimo elementai. Koloratūriniuose opusuose (pavyzdžiui, A. Vivaldi Konstancos arijoje iš operos Griselda ar F. Mendelssohno-Bartholdy dainoje Andres Maienlied) pademonstravusi išskirtines technines galimybes, kituose kūriniuose (pavyzdžiui, C. Monteverdi madrigale Lameno della ninfa ar G. Bononcini operų arijose) S. Kernes atskleidė ir kitokį baroko muzikos grožį. Atsisakydama ryškaus vibrato, S. Kernes koncentravosi į lygaus garso išgavimo estetiką, būdingą senosios muzikos atlikimo interpretacijoms, besiskleidžiančioms atliekant, visų pirma, senąją bažnytinę muziką. Lygi vokalo traktuotė padėjo išvengti teatrališkumo ir operos vokalistėms neretai būdingo dramatiškumo. Ir šie sakraliniai momentai žavėjo kur kas labiau nei aukštos natos ar preciziškai atliktos koloratūros. Tokia interpretacija prašyte prašėsi liutnės, teorbos ir keleto violų akompanimento, bet vietoje senovinių instrumentų ansamblio tąkart skambėjo fortepijonas.

Pianistas J. Riihimäki koncerte atsiskleidė ne tik kaip puikus S. Kermes koncertmeisteris, bet ir kaip kompozitorius bei solistas. Skambėjo jo aranžuotos Stingo Fields of Gold ir Lady Gagos Pokerface, įgavusios barokinį skambesį. O duodamas humoristinį atsaką, kaip sakė pats, nesibaigiančioms primadonų kadencijoms, paskambino savo paties komponuotas virtuoziškas variacijas G. Rossini operos Il barbiere di Siviglia temomis. Ir, beje, šios kompozicijos estetika buvo vienintelė nutolusi nuo senosios muzikos atlikimui būdingos estetikos ir manieros ir priartėjo prie romantinio fortepijoninio virtuoziškumo konvencijų. Tačiau G. Rossini operoje Il barbiere di Siviglia, nors ir rašytoje XIX a. pradžioje, laikomasi bel canto operos tradicijų, tad J. Riihimäki kompozicija, nors ir pristatyta kaip šmaikštus intarpas į barokinių vokalinių komozicijų pynę, iš konteksto neiškrito.

Be unikalaus, į sielos gelmes besiveržiančio S. Kermes vokalo šiame koncerte žavėjo ir repertuaras, suformuotas iš koncertų salėse rečiau atliekamų baroko ir romantizmo epochų arijų ir dainų, atliktų italų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Neretai koncertuose, žadančiuose klausytoją pradžiuginti žymiausiomis operų arijomis, neapsieinama be žymiausių operų žymiausių arijų, nepaliekančių erdvės repertuaro originalumui ir išskirtinumui, o dainos žanras (išskyrus keletą romantinių vokalinių ciklų) lieka marginalijose, ypač moteriško repertuaro kontekstuose. Akis visuomet džiaugiasi koncerto programoje regėdama rečiau linksniuojamų kompozitorių pavardes, o ausis – girdėdama mažiau nuspėjamus melodijų vingius. O kamerinis dainos žanras atskleidžia ne tik subtiliausius vokalistės ar vokalisto balso niuansus, bet ir slaptas sielos kerteles, tad kuria intymų ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo. Tad repertuaro sudarymo politika, orientuota į originalumą, o ne atpažįstamumą, visuomet laimi. Nors, tenka pastebėti, jog šiame kontekste buvo interpretuojami ir labai gerai žinomi populiariosios muzikos opusai. Nors šie ir skambėjo kokybiškai, pasirinkimas pasirodė kiek spekuliatyvus, lyg ir siekiant įtikti mažesnę kultūrinę patirtį turinčiam klasikinės muzikos vartotojui.

Taigi, grįžtant prie primadonos temos – žodžio „primadona“ reikšmė (prima donna it. – pirmoji dama) nurodo į išskirtinumą. Išskirtinumo sąvokos reikšmės laiko ir erdvės kontekstuose kinta, tad natūralu, jog tai, kas publiką žavėjo baroke, šiandien vertinama tik kaip istorinis faktas, bet ne pasigėrėjimą keliantis reiškinys. Šiandien, kuomet meno objektų pasiūla yra gausi kaip niekad, išskirtinumą mene galima sieti originalumu, natūralumu, paprastumu ir menininko koncentravisumi į tai, kas svarbiausia – į meną per se, paliekant nuošalyje išorinius efektus ir menininko asmenybės išskirtinumo demonstravimą. Būtent baroko muzikos gelmė, o ne publiką linksminantys teatrališki jos elementai, svarbūs S. Kermes. Tad primadonos šiandien neabejotinai egzistuoja. Ir publiką jos žavi nebe išlavinta vokalo technika, bet subtiliomis interpretacijomis ir gebėjimu kurti intymų ryšį su klausytoju. Tą įrodė S. Kermes.