Senovinės giesmės skamba naujai projekte „Kantičkos lietuviškos“

Giesmėmis sutinka, giesmėmis ir palydi – toks būdavo lietuvio kelias per gyvenimą. Giesmes lietuviai giedojo dar pagoniškais laikais, o krikščionybei įsitvirtinant, bažnytinės giedojimo tradicijos susidūrė ir susipynė su liaudiškomis šaknimis. Tokia pynė nuo Lietuvos krikšto sukosi per penkis šimtus metų kol mūsų laikams atnešė kantičkinį dainavimą.

Terminas „kantičkos“ lietuvio ausyse ir lūpose skamba nuo XIX a. Juo vadintos giesmių knygos, buvusios pagrindiniu to laikmečio lietuvišku katalikišku giesmynu. Vėliau ir pačios giesmės imtos vadinti kantičkomis. Toks termino vartojimas išlikęs iki šių dienų.

Šios giesmės išsiskiria keliais aspektais: vienas jų – įtakos, kurios lėmė didelę kantičkų atlikimo įvairovę. Tai buvo grigališkasis choralas, Vakarų Europos katalikų ir protestantų giesmės ir lietuvių liaudies dainos. Grigališkasis choralas buvo giedamas lotynų kalba. Taip pat nemažai tekstų pasiekdavo mūsų kraštus ir lenkų kalba. Štai kodėl kai kuriuos giedamus senovinius žodžius net sunkoka suprasti. Pirmosios giesmės lietuvių kalba pasirodė tik XVII a., o pirmasis lietuviškas katalikiškas giesmynas išleistas 1646 m. sudarytas jėzuito Saliamono Slavočinskio. Šis giesmynas tapo pagrindu, nuo kurio atsispyrė ir kitos giesmių rinkinių redakcijos. Viena iš vėlesnių tokių giesmynų redakcijų rūpinosi pats vyskupas Motiejus Valančius, papildęs giesmyną poeto, kunigo Antano Baranausko kurtomis giesmėmis. Tai rodo, kad skambios, į Dievą keliančios giesmės buvo svarbios ne tik vargonininkams – tai buvo ir  dvasininkų didelis rūpestis.

Kitas aspektas, išryškinantis giesmių išskirtinumą – melodinis įvairumas. Kiekvienas regionas, kartais net greta esantys miesteliai, turėjo savitą melodiją ir dainavimo manierą. Kadangi giesmyne užrašyti tik tekstai, melodija galėjo varijuoti. Vien pasiklausę lietuvių liaudies dainų suprantame kokie skirtingi, muzikalūs ir charakteringi mūsų etniniai regionai, todėl ir kantičkų įvairumas nestebina. Žinoma, žodinę tradiciją sunkiau perduoti ir išsaugoti nei rašytinę, todėl melodijos, kadangi nebūdavo užrašomos, nuolat kito.

Ne mažesnę reikšmę nei vietovė turėjo pačių giesmininkų balsų tembrai. Nuo to, kokie žmonės susirinkdavo tą dieną giedoti galėdavo priklausyti giesmės skambesys. Dainavimas taip pat nebūdavo toks nudailintas kaip dabartinis giedorių pritarimas mišių eigai ar religinėse apeigose. Būdavo dainuojama atvirai, plačiai, be balso pastatymo ar gražinimo. Žemaičiai net manė, kad kuo garsiau giedos, tuo geriau Dievas juos girdės. Toks mąstymas taip pat veikė kantičkų atlikimą.

Apžvelgus kontekstą ir daugiau žinant apie pačias giesmes į projektą „Kantičkos lietuviškos“ galime pažvelgti atidžiau ir iš įvairesnių kampų. Vienas galimų apžvalgos kampų – atlikėjai. Koncertuose-paskaitose giedojo choras „Polifonija“, jam dirigavo Povilas Vanžodis, o giedamoms kantičkoms pritarė Mantauto Krukausko elektroninės muzikinės inspiracijos, kurios buvo leidžiamos apsupant klausytojus kolonėlėmis, kad kiekvienas atėjęs jaustųsi, tarsi būtų koncerto centre.

Choras „Polifonija“ yra aktyviai propaguojantis bažnytinę muziką, drąsiai besileidžiantis į naujų formų paieškas ir intriguojančius naujus projektus, tačiau visgi, atliekantis profesionalią koncertinę programą. Kolektyvui aranžuotas kantičkas choras atliko puikiai, įvestas daugiabalsiškumas leido skleistis balsams ir atverti melodijos gilį, tačiau nuo senųjų kantičkų ir tūravojimo tai jau labai nutolęs giedojimo būdas.

Dirigentą ir projekto iniciatorių P. Vanžodį galima išvysti diriguojant ne tik “Polifonijos” chorui, tačiau vadovaujant ir dainuojant dar keliuose kolektyvuose. Vienas jų, su kuriuo teko nemažą laiko dirbti drauge – įvairių tautų senąją muziką atliekantis kolektyvas „Dievo Gailestingumo šventovės ansamblis“, kuris savo pasiekimų skrynelėje turi pilną, dešimties kūrinių albumą, pavadintą „Kantičkos“. Tai žinant, aiškėja kodėl daugiau nei pusė koncerte atliekamų giesmių sutampa su “Gailestingumo šventovės” įrašytomis giesmėmis – matyt, su pažįstama medžiaga lengviau dirbti. Tikiu, kad girdint ansamblio atliekamas giesmes darosi smalsu kaip jos skambėtų giedamos choro ir kokių sprendimų prireiktų jas pritaikant didesnio kolektyvo balsams. Kartu, į kantičkas, pirmiausia dėl jų įvairovės ir grožio, o taip pat, dėl to, kad tai nykstantis Lietuvos žodinis paveldas, vertėtų atkreipti dėmesį ir populiarinti jį, kad ir pristatant šiuolaikiškai. Manau, klausytojų susidomėjimo sulauktų ir autentiškas kantičkų atlikimas, nors jau nedaugelis težino kaip jos skambėdavo kaimuose ir skirtinguose regionuose, tad sunkoka pasakyti koks tas “autentiškas” atilikimas.

Šiam projektui pasirinktos ne tik šiuolaikiškos aranžuotės, bet ir elektroninės muzikos efektai. Šioje vietoje diskusijos gali tęstis be galo. Vieniems – tai gali atrodyti kaip įdomus, garsinę paletę papildantis elementas, kitiems kaip giesmių trukdantis klausytis garsų kratinys. Man, visgi, norėjosi geriau girdėti giesmių žodžius ir palikti erdvės balsams skambėti bažnyčios skliautuose, o elektronikos efektus palikti perėjimams tarp giesmių ar išklausyti atskirai.

Pirmame koncerte, Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, tarpai tarp giesmių būdavo užpildomi aplodismentų, giesmės natūraliai tokiu būdu atsiskyrė viena nuo kitos. Antrojo projekto koncerto metu, Kurtuvėnų šv. Jokūbo bažnyčioje, pauzes užpildė elektronikos efektai ir tai sujungė programą į vientisą garsinį įvykį. Vėlgi, vieniems geriau skamba viena versija, kitiems klausytojams priimtinesnė kita. Nuomonių įvairovė, šiuo atveju, tik atskleidžia publikos spalvingumą, o muzikos kokybės atžvilgiu – abi versijos atliktos puikiai, su nedideliu improvizacijos elementu.

Žvelgiant į projekto sumanymą ir keliamus tikslus, numanau, kad elektronikos efektai turėjo atkreipti didesnį jaunesnės auditorijos dėmesį, o kantičkos – sukviesti vyresnę publikos dalį. Manau, tai galėjo pasiteisinti sostinėje, kur klausytojai smalsiai renkasi į šiuolaikinės muzikos įvykius, yra pratę prie “Gaidos” ar kitų aktualiosios muzikos festivalių pristatomų koncertų ir garsų formų. Manęs, girdint M. Krukausko kompozicijas, vis neapleido jausmas, kad esu tokiame festivalyje ir norėjosi išgirsti visą parengtą garsinį žemėlapį, bet giesmės užgoždavo efektus ir bandydavo susilieti su jais. Bent man buvo sudėtinga sujungti šiuos garsų pasaulius, jie maišėsi kaip vanduo su aliejumi, niekaip nesusiliedami į vientisą darinį. Tačiau iš kitų klausytojų girdėjau ir kitokią nuomonę, tad svarbu paimti domėn ir individualios klausymo patirties aspektą.

Šiuo atveju, panašu, kad į koncertus susirinko chorinės muzikos gerbėjai, atvirai priėmę garsines inspiracijas kaip papildymą giedojimui, tačiau jaunesnės publikos dalies koncertuose visgi nebuvo gausu.

Svarbu paminėti lektoriaus kunigo Sauliaus Stumbros įkvepiančias įžvalgas apie kantičkas, pristatytas koncertų metu. Klausytojams plačiau papasakojus apie šių giesmių atsiradimą ir giedojimo tradicijas, kunigas įterpė minčių iš savo asmeninės giesmių tyrinėjimo patirties bei šmaikščiai pažemaičiuodamas, eilutę kitą pats pagiedodamas, įvedė publiką į kantičkų pasaulį. Tokios paskaitos padeda klausytojams geriau suprasti skambėsiančią muziką ir pasirengti išties išgirsti svarbius elementus.

Pažintinis ir į žodinį paveldą atkreipiantis dėmesį projektas „Kantičkos lietuviškos“ yra gera iniciatyva, parodanti kokia muzika gyveno žmonės vos prieš vieną-dvi kartas ir brėžianti senovinėms giesmėms naują kelią į ateitį – šiuolaikiškiau aranžuotą ir galbūt su elektronikos elementais, tačiau gyvybingą.