Apie Latvijos kino režisierių Gunārą Piesį
Rugsėjo 4–12 dienomis Vilniuje ir Kaune vykstant festivaliui „Kreivės“ bus rodomas vieno svarbiausių latvių kino režisierių Gunāro Piesio filmas „Mirties šešėly“ („Nāves ēnā“, 1971). Filmą pristatys Jānis Ozoliņis – Latvijos dailės akademijos docentas ir Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tyrinėjantis queer reprezentacijas ir vyriškumo sampratas šiuolaikiniame latvių mene bei Gunāro Piesio filmuose. Šia proga kalbamės su Ozoliņiu apie Piesio kūrybą, jo dienoraščius ir queer „perskaitymus“.
„Dieduko Julijono sode paragavau visų spalvų serbentų, slyvų ir net aktinidijų. Prisimenu nuolat telefonu kalbėjusią močiutę Nijolę, o močiutė Aldona didžiuojasi išmokiusi visus anūkus skaityti. Su dieduku Juliumi vaikystėje žaidėm kauliukais“, – pasakoja menininkė Morta Jonynaitė, rugsėjo 4 dieną Vilniuje atidaranti personalinę parodą „Žemė kalbina dangų“. Parodos atspirties tašku tampa kūrėjos ryšys su seneliais, o jos centre – komunikacijos ir nesusikalbėjimo situacijos.
Rugsėjo 3 d., ketvirtadienį, 17.00 val. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Istorinės LR Prezidentūros Audiencijų salėje (Vilniaus g. 33, Kaune) vyks Dovilės Zelčiūtės ir Juozo Budraičio bendros poezijos ir fotografijos knygos „Žengiu į rūką“ sutikimas.
Įspūdžiai iš Šiaurės šokio tyrimų forumo konferencijos ir Lietuvos tyrimų potencialas
Ką šiandien tyrinėja šiuolaikinio šokio kūrėjai Lietuvoje ir užsienyje? Toks klausimas man kilo dalyvaujant Šiaurės šokio tyrimų forumo (Nordic forum for dance research – NOFOD) konferencijoje, šių metų birželio 23–26 d. vykusioje Reikjavike, Islandijoje, kur pristačiau mūsų su kolege šokėja ir choreografe Giedre Subotinaite parengtą pranešimą „Įtraukus šokis vaikams su negalia: demokratinis požiūris ir pasikeitusių galių iššūkiai“ („Inclusive dance for children with disability: democratic approach and challenges of shifted powers“). Lietuvos kultūros tarybai skyrus mobilumo stipendiją, galėjau ne tik supažindinti užsienio kolegas su mūsų tyrimais, bet ir susipažinti su naujausiomis pasaulinėmis šokio tyrimų tendencijomis, kurias pristatė šokio kūrėjai iš 15 šalių. Dauguma pranešėjų buvo iš Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Islandijos ir Danijos, tačiau nemažai tyrėjų atvyko ir iš kitų Europos šalių – Vokietijos, Portugalijos, Serbijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, taip pat Latvijos, Estijos ir, žinoma, Lietuvos. Šį kartą lietuvių pranešėjų buvo smagi grupelė, priešingai nei 2015 m., kai dalyvavau šioje konferencijoje ir buvau vienintelė mūsų šalies atstovė. Šiais metais buvo džiugu būti drauge su Indre Gin (Ginkevičiūtė) ir Viliumi Dranseika, kurių patyriminė paskaita atidarė renginį, bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) trečio kurso doktorante, choreografe ir šokėja Inga Kuznecova, kuri dalijosi savo meninio tyrimo rezultatais ir pristatė pranešimą „Kito pasaulio kūnas arba neriant į bedugnę“ („Other world body or diving into abyss“). Dėl Ingos itin džiaugiuosi, nes kartu su Mantautu Krukausku esu jos tiriamojo darbo vadovė. Konferencijos tarptautinį kontekstą išplėtė ir kolegų iš gan tolimų šalių – JAV, Brazilijos, Indijos – dalyvavimas.
Liepos 24 d. 18 val. Vilniaus miesto muziejuje (Vokiečių g. 6) duris atvers nauja paroda „Gyvos Rasos“ – kviesianti pastebėti Rasų kapinių daugiasluoksniškumą. Idėja surengti šią parodą kilo suskaičiavus Rasų kapinių amžių - šiemet joms sukanka 225 metai.