Šią savaitę Vilniuje vyksta 11-asis Baltijos šalių trumpametražių filmų industrijos renginys „Baltic Pitching Forum“, pasitikęs talentingus kino kūrėjus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Graikijos. Svarbiausiame regiono trumpo kino industrijos forume dalyviai turėjo galimybę gilinti savo žinias intensyviose dirbtuvėse, paskaitose ir diskusijose bei pristatyti savo trumpametražių filmų projektus susirinkusiai auditorijai. Ketvirtadienio vakare vykusios apdovanojimų ceremonijos metu ekspertų komisijos atskleidė projektus, pelniusius forumo apdovanojimus.
Ketvirtadienio vakarą specialiai festivaliui vėl atvertoje 3-oje kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ salėje prasidėjo „Nepatogus kinas“. Šiemet žiūrovą užkalbinęs klausimu „Ar tavo?“, festivalis kino ir namų ekranuose iki spalio 29 d. vėl kviečia panirti į tikras istorijas: jaudinančias, įkvepiančias ar net aukštyn kojomis apverčiančias nuostatas ir vidinius pasaulius.
Lapkričio 1 dieną prasidėsiančiame Liubeko filmų festivalyje „Šiaurės šalių kino dienos“ Vokietijoje svečiuosis ir įvairiose programose dalyvaus penki lietuviški filmai, tarp kurių - ir restauruotos lietuviškos klasikos filmas.
Nuo 1877 m. iki 1962 m. švedas Allanas Holmströmas rašė dienoraštį. Jame fiksavo, ką veikia laisvalaikiu: dar jaunystėje pamėgęs operą ir teatrą, nuo XX a. pradžios fabriko klerku dirbęs Holmströmas vis daugiau laiko praleido kino teatre.
Lietuvos kino teatruose rodomoje Marijos Kavtaradze intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šokis turi svarbią reikšmę. Viena pagrindinių filmo veikėjų yra šiuolaikinio šokio šokėja Elena, čia taip pat vaizduojama nemažai šokio bendruomenės gyvenimo. Eleną įkūnijusi aktorė, šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė sako, kad filme šokis padėjo skleistis ne tik jos herojei, bet ir jos mylimajam Dovydui bei judviejų santykiui.
Loisas Patiño apie filmą „Samsara“
Specialiuoju žiuri prizu Berlyno „Encounters“ programoje apdovanota Loiso Patiño „Samsara“ (Ispanija, 2023) – tai drąsus dokumentinę, vaidybinę ir eksperimentinę kino kalbą pasitelkiantis budistinis triptikas apie reinkarnaciją. Dvi itin skirtingas Laoso ir Zanzibaro kultūras jungiantis 16 mm juostoje kurtas filmas plėtoja nedalomo pasaulio vienio idėją ir žiūrovus kviečia patirti kino paradoksą – žiūrėti filmą užmerktomis akimis. Savo ankstesnius filmus padaręs laisvai prieinamus internete (www.vimeo.com/loispatino), Patiño tiki dalijimosi galia ir galvoja apie jaunus režisierius, kuriančius šalyse, kuriose legalaus turinio platformos neprieinamos. Apie „Samsarą“ ir ankstesnius Patiño filmus kalbėjomės jo trumpos viešnagės Vilniuje metu.
Prasidėjo tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis
Spalio 12–29 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, bendradarbiaudamas su Lietuvos kino centru, Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei „Skalvijos“ kino akademija, pradeda parodos „Vilnius kine“ nemokamų renginių ciklą.
Pablo Larraínas apie „Grafą“
2006 m. mirusio diktatoriaus Augusto Pinocheto šmėkla vis dar persekioja Čilę, jau vien dėl to, kad nepaprastai žiaurios chuntos lyderis niekada nebuvo nuteistas už savo nusikaltimus. Pinocheto gyvenimas – medžiaga daugeliui filmų, pradedant klastingu perversmu prieš tuometinį prezidentą Salvadorą Allende, geopolitiniais ryšiais su Margaret Thatcher vadovaujama Didžiąja Britanija ir baigiant nežabota korupcija. Tačiau iki šiol nė vienas režisierius nedrįso imtis filmo apie jo gyvenimą. Pablo Larraíno „Grafas“ („El Conde“, Čilė, 2023, „Netflix“) – pirmas toks bandymas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.