Spalio 14 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) atidaroma knygų restauratoriaus Sigito Tamulio istorinių knygos įrišų (re)konstrukcijų paroda.
Spalio 8 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaroma Kauno kolegijos Justino Vienožinsko menų fakulteto Fotografijos katedros studentų paroda (parodos kuratorius – Donatas Stankevičius).
Francisco Janes’o paroda „Mes turime viską ir neturime nieko“ Kauno „POST“ galerijoje
Lietuvoje šiuo metu gyvenančio portugalų garso ir vaizdo menininko Francisco Janes’o paroda, kurios pavadinimas yra pasiskolinta eilutė iš Charles’o Bukowskio šiuolaikinio gyvenimo epo „Kai kas spekuliantams, vienuolėms, krautuvių kasininkams ir tau...“ (eilėraštis eksponuojamas kaip savotiškas Janes’o videofilmų metakontekstas), gerokai skiriasi nuo didžiosios dalies man pažįstamos vietinės audiovizualinės kūrybos. Čia nėra žaidimo intelektualiais kodais, nėra žiūrovo paklaidinimo fiktyvaus naratyvo labirintuose (nors kitokių labirintų apstu), nėra socialinės dokumentikos įprastine prasme. Tai poezija, kuri nebijo būti poezija, ir geismas, kuris nebijo būti geismu.
Geismas čia pasirodo bandymo įveikti keliagubą nuotolį pavidalu. Pirma šio nuotolio pakopa – tai atstumas tarp menininko kilmės ir Lietuvos kaip naujų, nestabilių, bet geidžiamų namų bei specifiškai lietuviškos (o kartu archetipiškai universalios) medžiagos, ypač Orvidų sodybos ir Gojaus kaime pagal savo susikurtus ritualus gyvenančių menininkų Jurgio ir Dormantės Penkinskių buities. Antra – tai sunkiai įveikiamas atstumas iki (kad ir mitologizuoto bei idealizuoto) gyvenimo nuošalėje / atskirtyje / užuovėjoje / asmeninėje utopijoje patirties, kurios menininkas savo biografijoje neturėjo, bet kurios akivaizdžiai geidžia. Šimtą kartų esame girdėję Sartre’o aforizmą „Pragaras – tai kiti“, bet, gerai pagalvojus, mūsų asmeninis rojus taip pat dažnai būna kiti (žmonės, kurių vietoje norėtume, bet negalime būti).








LTMKS naujų narių prisistatymas projektų erdvėje „Malonioji 6“
Iš pradžių galima būtų prisiminti 2010 m. LTMKS atvirų studijų projektą Vilniaus „Fluxus ministerijoje“, 2011 m. parodą „Bendrabūtis“ kūrybinėse dirbtuvėse „Commune ART“ Žvėryne (koordinatorė Neringa Černiauskaitė), kai sąjungos nariai siūlė parodai kitų meninink(i)ų, nebūtinai LTMKS narių, kūrinius. Taip pat į temą būtų pernykštė „Let me in“ („Įleiskite mane“, koordinatorius Vsevolodas Kovalevskis) paroda „Maloniojoje 6“, kurioje naujai priimtiems nariams pasiūlyta prisistatyti patiems. Šiais metais vėl pasirinktas panašus formatas, pasiūlant įstojusiai į LTMKS dailės kritikei Birutei Pankūnaitei sukuruoti per paskutinius metus į sąjungą priimtų narių parodą. Čia „prisistato“ Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye, Patricija Gilytė, Elena Grudzinskaitė, Benigna Kasparavičiūtė, Birutė Pankūnaitė, Arūnas Spraunius, Svajonė ir Paulius Stanikai, Lina Zaveckytė, Jurgita Žvinklytė.
Parodos leitmotyvas – „įvietinimo“, „naujos pradžios / pabaigos“, taip pat „vietos, laisvės, bendruomenės“ koncepcijos. Tai veikiau kelrodžiai, kurių galima ir nepaisyti.








Menas socialiniuose tinkluose ir garažo durų fenomenas
Kad šiuolaikinis menas cirkuliuoja visai kitaip negu anksčiau, supratau prieš pusmetį, kai vienas bičiulis britas pasigyrė gerai pardavęs atspaudą per „eBay“. Pasirodo, jis perka hipsteriškus grafikos atspaudus su kažkokiais triušiukais per „eBay“, kad vėliau parduotų už gerokai aukštesnę kainą. Bet vieną kartą jam įkėlus parduodamo kūrinio informaciją, su juo susisiekė kitas meno gerbėjas, teigdamas, kad mano bičiulio siūlomas darbas nesąs originalus, nes originalas su tuo pačiu serijiniu numeriu kabo ant jo sienos. Mano bičiulis parašė elektroniniu paštu meno kūrinio autoriui, o šis pasirausęs užrašuose nustatė iš tiesų per klaidą pažymėjęs du kūrinius tuo pačiu serijiniu numeriu. Už aplaidumą atsiprašė ir grąžino per „PayPal“ sumokėtą sumą. Tada mano bičiulis įkėlė šią istoriją į savo profilį. Ir „eBay“ pašėlo: kūrinio su neteisingu serijiniu numeriu norėjo visi, kaina pakilo astronomiškai.
„Instagram“, „eBay“ ir didėjantis skaičius portalų, siūlančių pirkti meno kūrinius tiesai iš kūrėjų, pavyzdžiui, „Saatchi Online“ ir „Tondo“, keičia vizualinių menų rinkos peizažą. Anot konsultanto Jonaso Almgreno, aukščiausioji meno rinkos lyga susideda iš 200 galerijų, 2000 pirkėjų ir galbūt 2000 menininkų. Tačiau profesionalaus meno rinkos tūris auga: manoma, kad internetiniai meno pardavimai kasmet didėja apie 20 procentų. Komercinių meno portalų tipai yra skirtingi: per „Instagram“ menininkas pritraukia sekėjus, kuriems tiesiai parduoda savo kūrinius. O „Tondo“ remiasi tradiciniu tarpininkavimo modeliu: jį kuruoja „ex-Christie’s“ aukciono namų profesionalai, kurių klientai – profesionalūs investuotojai. „Saatchi“ turi keleto lygių internetines meno parduotuves, kur profesionalūs galerininkai atrenka aukštesnės prabos meną, o tūkstančiai savanoriškai užsiregistravusių meno kūrėjų laukia atsitiktinio pirkėjo. Ir nežinia ar sulaukia. Europos menininkų pajamų statistika rodo, kad vizualinių menininkų yra daugiausia, o jų vidutinės, iš kūrybos gaunamos pajamos yra vienos mažiausių. Todėl Vakarų Europoje dauguma vizualinių menininkų turi kitą, dažnai vienaip ar kitaip su menine kultūra susijusį darbą, o meninė kūryba lieka hobiu.






Spalio 9 d. (penktadienį) 17 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma grafikės Nijolės Vilutienės kūrybos paroda „Nuoga gamta“.
Menotyrininkas dr. Vidas Poškus teigia: „Nijolė Vilutienė yra grafikė iš prigimties. Toks apibrėžimas lyg ir skambėtų neįtikinamai, kadangi kiekvienas bet kurią grafikos techniką propaguojantis dailininkas jau yra toks savaime. Tačiau Nijolės kūryba yra ypatingai persmelkta grafikos. Nes grafikos (kaip ir bet kurios kitos dailės rūšies) pagrindų pagrindas yra piešinys. O šioji menininkė yra tobula piešėja. Ji valdo liniją – nuo pačios ploniausios, mikroniškai-siūliškos iki storos, plačios, peraugančios į dėmę ir plokštumą. Pasakymas „linijos valdymas“ taip pat regėtųsi labai nekonkrečiu, tačiau būtina pabrėžti, kad N. Vilutienė tiesiog tobulai – labai organiškai, it koks vasaros galą švenčiantis voras savo tinklus ar be galo apmąstytai, išmedituotai tušu ant šilko kaligrafijas liejantis japonų vienuolis, tas linijas susieja su baltais (arba kitokiais fonais), paversdama stačiakampes popieriaus lapo ar drobės struktūras kuo tikriausiomis trimatėmis erdvėmis. Nijolė valdo įvairias grafikos technikas, viename darbe, vienoje kompozicijoje drąsiai ir užtikrintai jungdama piešimą, tapymą, skaitmeninę fotografiją, sausą adatą ir kitas įmanomas technikas. Kita vertus, visa tai daroma ne „savitiksliai“, bet dėl idėjos kaip tikslo, dėl varančios minties. Šioje parodoje tai yra NUOGA [Gamta].
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, Vlado Putvinskio g. 64, Kaune vyksta Lietuvos žydų gyvenimo iki Holokausto originalių dokumentų iš Michailo Duškeso asmeninės kolekcijos demonstravimas.
VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ spalio 13–31 dienomis veiks paroda „Spalvotas pasaulis“. Parodos atidarymas – spalio 13 d. 17 val.
Architektūros galerijos „Nulinis laipsnis“ projekto ciklas „Idealizmas 3x3x3. Vieno kūrinio paroda“ paroda – architektas Valdas Ozarinskas „Raudonasis paviljonas“.
Spalio 3–19 d. UMI galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2 a, Vilnius) veikia meksikiečių menininko Arturo Betancourt’o fotografijų paroda „Tehuanas. Gėlių moterys“.
Oachakos regionas Meksikoje yra laikomas daugiataučiu regionu dėl vietinių gyventojų įvairovės. Didžiausią regiono plotą užimančioje zapotekų gentyje vyrauja matriarchatas – formuojant bendruomenės kultūrinę ir socialinę tapatybę, svarbiausias vaidmuo natūraliai tenka moterims. Jos –išdidžios, savarankiškos, temperamentingos, iniciatyvios. Todėl neatsitiktinai moteriškumas čia laikomas gyvu kultūros simboliu ir nusėda įvairiose aprangos formose ir raštuose: platus gėlėtas sijonas su „huipil“ (tradiciniais motyvais siuvinėta palaidinė, kurią dėvi indėnės ir mestizų moterys Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje), plaukų pynės, puoštos gėlėmis ir spalvotais kaspinais, maišytais su vietiniais (sandalais ir skaromis) bei ispaniškais motyvais (šilko skaromis, klostuotais sijonais), visa tai – tehuanų moterų pasididžiavimas.