Kuratorė Neringa Bumblienė
2020 09 10 – 2020 10 09
Parodos atidarymas rugsėjo 10 d., 15 – 20 valandomis.
Roberto Narkaus parodoje „Valdyba“ pristatomi karantino metu menininko subrandinti kūrybiniai vaisiai – visas galerijos „Vartai“ erdves užimanti žmogaus dydžio fotografijų ir daiktų instaliacija. Iš studijoje surinktų objektų, laidų, virvių, statybinių medžiagų ir meno kūrinių likučių menininkas konstruoja ekspresyvius natiurmortus-avatarus. Galbūt tai – menamos organizacijos, komiteto ar valdybos nariai, pozuojantys korporatyviniam portretui.
Nuo rugsėjo 4 d., penktadienio, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) be atidaromojo renginio pradės veikti tapytojo, šiuolaikinio meno kūrėjo Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“.
Tai tęstinė menininko paroda / meninis tyrimas, nagrinėjantis šiuolaikinės tapybos atvejus ir galimybes. Ekspozicijoje įvaizdinamos (ne)nuoseklios tapybos galimybių praplėtimo paieškos, ėjimai iš dvimatės plokštumos į erdvę ir pasivaikščiojimai tapybos paribiais. Parodoje eksponuojami naujausi Povilo Ramanausko darbai, kuriuos būtų galima įvardyti tapybos idėjomis, objektais, instaliacijomis ar tiesiog hibridais. Tapybinės raiškos ekspansija skleidžiasi įtraukiant ir modifikuojant galerijos erdvę, kurioje šie tapybos hibridai įsitraukia į vizualią kelionę paviršiais ir kontekstais.
Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki rugsėjo 26 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Rugsėjo 2 d. (trečiadienį) 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Michel Campeau paroda „Būti analoginėje fotolaboratorijoje su skaitmenine kamera ir skeneriu“.
Monrealyje gyvenančio ir kuriančio menininko Michel Campeau paroda Vilniuje pristato du šiuo metu tęsiamus darbų ciklus – „fotolaboratorija“ ir „menininkų gestikuliacija fotolaboratorijoje“. Abu kūrinių ciklai vystomi pasitelkiant skirtingas kolekcionavimo praktikas, viename iš jų menininkas dirba kaip archyvistas ir tyrėjas, kitame kaip beišnykstančių kūrybos erdvių klasifikatorius. „Prospekto“ galerijoje atidaromoje parodoje pirmąkart šios dvi darbų serijos sujungiamos į vieną pasakojimą ir erdvinę instaliaciją. Kaip teigia M. Campeau, tai pasakojimas apie vieną gentį, apie technologinius ir civilizacijos procesus, o kartu ir apie atmintį ir pagarbą.
2020 rugpjūčio 28 d. (penktadienį) 18 val. Baroti galerijoje (Didžioji vandens g.2/Aukštoji g. 1, Klaipėda) atidaroma Rūtos Jusionytės (Lietuva-Prancūzija) tapybos ir keramikos darbų paroda „Žmogus tarp žmonių“.
„Didesnių akių. Trapesni. Rūta atlieka nuogo kūno vaizdavimo ritualą, jį iš tiesų apnuogindama. Jos būtybės – tai žmogaus pavidalo skylės. Kadangi jas gaubia kūnas, pro jas galima matyti, iš kur ir kaip prabėga amžinybė. Nebėra horizonto, dangus iš jų yra atimtas. Galbūt jos ir purvo spalvos, ir jų žvilgsnis išdegęs, bet tikrasis purvas degina dar smarkiau.
Rugsėjo 3 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į tarpdisciplininio meno kūrėjo Dainiaus Liškevičiaus parodos „Susisaistymas su vieta“ atidarymą.
Atvykus apžiūrėti šios vietos, savininkas parodė pirštu į aukštai danguje skrendantį lėktuvą ir pasakė: - jau pusė keturių, tai šis lėktuvas vadinasi skrenda į Bambėjų. Tuomet pagalvojau, kad aš jau pro šią sodybą esu keliavęs, nes kaip tik prieš 13 metų esu skridęs į Bambėjų pro čia, tai viskas gerai, čia ne joks atsitiktinumas, o dėsningumą patvirtinantis faktas, renkantis šią vietą. Tai būtų galima pavadinti šios istorijos pradžia...
Apie tris besibaigiančias parodas
Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.
Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius?
Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ kviečia atrasti pasirinkimui provokuojančią tarpukario dailę. Trečioji „Tartle“ paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ nuo rugpjūčio 27 dienos lankytojams pristato išskirtinę kolekcijos dalį, atskleidžiančią platų Kauno ir Vilniaus tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo metų meninio gyvenimo spektrą. Menininkų darbų įvairove ir kontrastais pasižyminti naujoji paroda tarsi užduoda nebylų klausimą, „kuo būtumėte, jei gyventumėte tarpukariu: tradicijos ir paveldo, bei šiek tiek romantikos puoselėtojas istorinėje LDK sostinėje Vilniuje, ar laikinosios, bet naujos ir modernios sostinės statytojas Kaune?“








Santykio tarp gamtos išteklių, žmonių ir upės jėgos inspiruota instaliacija „Srovės“ („Currents“), kurią sudaro 2 500 rąstų ir garso takelis, flirtuojantis su medkirčių dainomis. Purvo seniai, kviečiantys pamąstyti, kas ateityje gali pakeisti sniegą. Hipnotizuojantis filmas „Komposto dainos: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“, tyrinėjantis tamsiuosius simbiotinio miško gyvenimo aspektus: tarpusavio priklausomybę, mirtį ir sunykimą.
Tai trys iš penkių projektų, kuriuos sukūrė Lietuvos atstovai specialiai rugpjūčio 20 dieną prasidėjusiai antrajai tarptautinei Rygos šiuolaikinio meno bienalei RIBOCA2. Bienalė netoli Rygos centro esančiame istoriniame Andrejsala rajone tęsis iki rugsėjo 13 dienos. Joje dalyvauja 65 dalyviai ir 9 kolektyvai.
Paroda „Laikrodininkas“ Juodkrantės Pamario galerijoje
Žodžių junginys „liaudies menininkas“ profesionalųjį meną išpažįstantiems žmonėms gali nuskambėti kaip keiksmažodis. Nors kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako niekur kitur nematąs „tiek daug elegancijos, proporcijos jausmo ir gero skonio kiek liaudies mene, dailėje, poezijoje, muzikoje“. Pasak jo, valstiečiai nesąmoningai iš gamtos sėmėsi skonio, elegancijos, santarvės ir grožio. Būtent gamta mokiusi juos proporcijų, pagarbos kitokiems, harmonijos jausmo, ciklinio laiko suvokimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje nuo liepos 11 d. veikianti paroda „Laikrodininkas“ kvietė naujai pažiūrėti į muziejaus liaudies meno rinkinį, kuruojančių menininkų Žilvino Landzbergo ir Marijos Repšytės pateiktą šiuolaikinio meno kūrinių kontekste.








Rugpjūčio 28 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) pradeda veikti virtualios realybės instaliacija „Angelų takais“. Instaliacijos pristatymui skirta spaudos konferencija vyks rugpjūčio 28 d., penktadienį, 11 val. NDG auditorijoje. Konferencijoje dalyvaus režisierė Kristina Buožytė, kūrybinis prodiuseris Vitalijus Žukas ir vienas iš instaliacijos garso takelio autorių, pianistas Rokas Zubovas.