Kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Match 3“ (choreografė Vilma Pitrinaitė, „Be kompanijos“, 2023), „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, „Be kompanijos“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2021), „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Koršunovo teatras, 2021) ir kt. Jo kūryboje svarbi partnerystė su režisiere Kamile Gudmonaite ir scenografe Barbora Šulniūte, kartu jie sukūrė šiuolaikinę operą „Ledynai“ (Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020) ir spektaklį „Medėja“ (Freiburgo teatras, Vokietija, 2022).

Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“ – tarsi į sceną perkelta sąmonė, kurioje susiduria skirtingų balsų ir vaizdinių nuotrupos. Tai, kas tikrovėje atrodo siurrealu, yra sąmonės realybė. Kaip ir visuomenėje, šioje individualioje ir kartu kolektyvinėje sąmonėje aidi įvairių balsų, kurie nori būti išgirsti, šauksmai – spektaklyje praktiškai ir simboliškai naudojamas garsą stiprinantis megafonas. Kokia šios sąmonės, pirmą kartą Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje parodytos lapkričio 17 d., būsena? Ji kenčianti, liūdna, pikta, kovojanti su svetimomis fantazijomis, dėl prieštaravimų patirianti nuolatinę įtampą. Tokia sąmonė girdi ne tik save, bet ir kitus, dažniausiai nuvertinančius ir kritikuojančius balsus.

Šiemet Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamo šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“, vykusio lapkričio 7–12 d., dėmesys buvo nukreiptas į vokiečių autorius – Norą Abdel-Maksoud, Falką Richterį, Tobiasą Schusterį ir Ewę Benbenek. Tačiau pjesių skaitymų savaitę savo kūriniu atidarė Žygimantas Kudirka, o jį keitė ukrainiečių autorė Natalija Vorožbit. Šis festivalio programos laisvumas praturtino ją skirtingais kultūriniais kontekstais.

Dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Feromonai“ (rež. Jo Strømgrenas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2023), „Ruletė“ (rež. Strømgrenas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT, 2023), „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Julija“ (rež. Kirilas Glušajevas, LNDT, 2020), „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2017), „Dreamland“ (rež. Mantas Jančiauskas, LNDT, 2017), „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2014), „Atžalynas“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2013) ir kt.

Ruduo prasidėjo lengvais spektakliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jo Strømgreno „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) yra labiau „vienkartinis kūrinys“, palyginti su jo „Durimis“ (LNDT, 2018). „Ruletės“ prasmės tiesmukesnės nei poetiškųjų „Durų“, kuriose abstrakčių, prasmes išplečiančių choreografijos elementų buvo daugiau, kaip ir tavo apibūdinamo jausmo, kad kūrinyje „slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma“. Nors „Ruletė“, palyginti su „Durimis“, stokoja gylio, nesakau, kad nenorėčiau jos pasižiūrėti dar kartą.

Režisierius Augustas Gornatkevičius sukūrė tokius spektaklius kaip „Sibiro haiku“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023), „Taisykla“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Aliaska“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Emilių Emilis“ (NKDT, 2021), „Mirgėjimas“ (NKDT, 2021), „Kelionė į Edeną“ (JMDT ir „Bad Rabbits“, 2019), „Hotel Universalis“ (JMDT, 2019), „Roberto Zucco“ (JMDT, 2018) ir kt.

Spalio 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažąją salę užplūdo, anot vieno klasiko, patys dėkingiausi, labiausiai atliepiantys ir ypač ekspansyvūs žiūrovai. Gal vertinant premjerinį režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklį 8–12 metų vaikams „Sibiro haiku“ cituoti Konstantiną Stanislavskį atrodo labai senamadiška, vis dėlto norisi jaunajam režisieriui užduoti klausimą: tai kur ir kodėl dingo šiame tikslinei žiūrovų amžiaus grupei skirtame scenos kūrinyje būtent ekspansyvumas? Priminsiu, kalbama apie lyg ir natūraliai tokio amžiaus vaikams būdingą smarkumą, nesantūrumą, visišką nesusikaustymą ir net savotišką nesusivaldymą, nebuvimą įspraustiems į rėmus, nepaklusimą standartinėms elgesio ir reakcijų schemoms.

Lenkų teatro režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas Krystianas Lupa, pripažįstamas vienu iškiliausių Europos teatro menininkų, šių metų lapkričio 7-ąją pasitinka aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Šia proga verta priminti 2020 m. Lietuvoje išleistą jo knygą „Utopija. Laiškai aktoriams“ (iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė; Vilnius: „Teatro tekstų biblioteka“).

Įsivaizduoju, kaip žmogus, sparčiu žingsniu lenkdamas Kaziuko ar kokios kitos Vilniaus mugės, nusidriekusios Gedimino prospektu, palapines, tikisi kuo greičiau, kol dar riebaluose kepinamo maisto kvapas neįsigėrė į drabužius, pasislėpti nuo minios šurmulio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jis viliasi atvangos sielai, grožio, poezijos, bet pataiko į dar vieną šiurkščią mugę. Šįkart į raudonos ir mėlynos, JAV vėliavos spalvų Omarų festivalį. Prieš spektaklį jam siūloma užkąsti sumuštinių, o scenoje pasitinka ne tik ryškios šviesos, spalvos ir triukšmai, bet ir viktorina su žiūrovais, prizai, Omarų festivalio emblema, plastikiniai vėžiagyviai, languota klijuote užklotas stalas, animacinių filmų humoras, džinsais ir raudonais festivalio marškinėliais vilkintys aktoriai bei visas kitas mugės kičas.

Aktorė Augustė Pociūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Ruletė“ (rež. Jo Strømgrenas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Strømgrenas, LNDT, 2018), „#beskambučio“ (rež. Tamolė, LNDT, 2017), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.