Dirbtiniu žinojimu neapsimetančios pjesės

Šiemet Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamo šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“, vykusio lapkričio 7–12 d., dėmesys buvo nukreiptas į vokiečių autorius – Norą Abdel-Maksoud, Falką Richterį, Tobiasą Schusterį ir Ewę Benbenek. Tačiau pjesių skaitymų savaitę savo kūriniu atidarė Žygimantas Kudirka, o jį keitė ukrainiečių autorė Natalija Vorožbit. Šis festivalio programos laisvumas praturtino ją skirtingais kultūriniais kontekstais. Taip pat verta pasidžiaugti, kad jau antrus metus iš eilės „Versmę“ uždaro Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dramaturgijos studentų darbų skaitymai, tad festivalis pamažu tampa ir platforma savo požiūrį išreikšti jaunajai kartai bei galimybe apsikeisti profesinėmis žiniomis.

„Versmės“ atidarymo dieną šiuolaikine dramaturgija besidomintieji gausiai plūdo į muzikanto, žodžio entuziasto Kudirkos pagal jo paties pjesę režisuotą skaitymą „Paskutinė paskutinė paskutinė vakarienė“. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, skaitymas truko ilgai (apie tris valandas), nes veikėjai net per apokalipsę vakarieniavo dar ne paskutinį kartą. Laukė postapokalipsė, ir tik amžina skaitmenizacija gebėjo užtildyti fantastinę pasaką be galo.

Kudirka, kaip žmogus iš šalies, kuris nėra nei profesionalus dramaturgas, nei režisierius, į teatro instituciją visų pirma įnešė originalumo: teatralų kalvės nepaveiktą stiliaus pojūtį, pasireiškiantį literatūrai teikiamu prioritetu, klimato krizės problemą, nagrinėjamą šiuolaikinio pasaulio paviršiuje, scenoje vaizduojant abejingus žmones, kurie kartais atrodo juokingi, bet iš vidaus yra suniokoti, pakeisti ilgalaikio gyvenimo gamtinių katastrofų akivaizdoje. Tačiau dėl gausių kūrinyje pasikartojančių motyvų ir absurdiškų žodinių asociacijų žaismo tekstas sunkiai klausomas, nuolatos kankino jausmas, tarsi kai kurie pašnekesiai pertekliniai ir būtų galima išsiversti be jų, nepakeičiant teksto prasmės.

Kudirkos sumanymas scenografijai naudoti ekranus, kuriuose rodomi neįtikėtini, kompiuteriu sugeneruoti reportažai iš orų kanalo, uragano epicentro ar itin prabangaus viešbučio vaizdai, atliepia skaitmeninio posūkio laikmetį ir pjesės skaitymą pastūmi neužbaigto spektaklio eskizo link. Vis dėlto kūrinyje nesusikuria santykiai tarp personažų: veikėjai atstovauja visuomenės grupėms, tačiau kalba vien žiūrovui, o ne tarpusavyje. Skaityme dalyvaujantys aktoriai kartkartėmis nuobodžiauja, nesukurdami artimesnio ryšio su tekstu. Pjesės autorius užima visagalio autoriteto poziciją, atvirai išreiškiamą tik jos pabaigoje, bet jo buvimas juntamas per visą skaitymą. Kūrinys virsta nenutrūkstamu autoriaus monologu, tik formaliai suskirstytu ir išdalintu skirtingiems personažams. O, tarkim, panašiu principu parašytos Marko Ravenhillo pjesės „Baseinas (be vandens)“ tekstas siūlo opoziciją ir aiškų veikėjų santykį su tema. Šiuolaikinėje dramaturgijoje akivaizdus konfliktas neprivalomas, tačiau jis vis vien atsiranda, kartais ir už teksto ribų. Kitu atveju pjesė tampa veikalu. Taip nutiko ir su Kudirkos tekstu. Nepaisant kūrinio „Paskutinė paskutinė paskutinė vakarienė“ vienpusiškumo ir grandiozinės apimties, jau kurį laiką Lietuvos teatro scenoje nebuvo lietuvių autoriaus kūrinio, taip tiksliai artikuliuojančio į tuštumą ir nebūtį pakliuvusio Vakarų individo ir šiuolaikinės dramaturgijos ateitį.

„Versmėje“ ne pirmą kartą pristatomos ukrainiečių dramaturgės Vorožbit pjesė „Apie ką ši pjesė?“, kurios skaitymą režisavo jaunosios kartos atstovas Justinas Vinciūnas, antrąją festivalio dieną žiūrovus skatino apskritai apmąstyti kultūrinius renginius ir jų lankymą. Nuoširdumu pjesė panėšėja į ankstesnę autorės kūrybą, autorefleksyvus turinys padaro ją išskirtinę, ji jaudina ne mažiau audringai nei dramaturgės kūriniai, nagrinėjantys karo sąlygomis gyvenančių žmonių likimus.

„Apie ką ši pjesė?“ – kamerinis, nesudėtingos struktūros kūrinys, kuriame per tiesioginio eterio televizijos laidą tarp jauno žurnalisto ir dramaturgės vyksta interviu, išaugantis į politinę diskusiją, apie ką aktualu būtų kalbėti šiandien. Nesuinteresuota aktorės Vestos Grabštaitės Autorė ir atkaklus aktoriaus Povilo Barzdžiaus Smalsusis siautulingu dialogu per valandą auditoriją išmaudo šiuolaikinio pasaulio dumble – pokalbio temos svyruoja nuo poetinių autorės klaidžiojimų po vaikystės prisiminimus iki pasakojimų iš fronto linijos. Jiems kalbantis, autorės išpažintis tampa atramos tašku jaunajam pašnekovui geriau suprasti save. Skaitymas surežisuotas minimalistiškai, stengiantis padėti veikėjams išgryninti esmę, kurios jie taip beviltiškai ieško. Žiūrovų dėmesys sutelkiamas vien į tekstą ir energinguosius televizijos laidos dalyvius. Tai stulbinamai drąsus ir rizikingas tekstas, scenoje tampantis asmeniniu dramaturgės manifestu.

Trečią festivalio dieną į Noros Abdel-Maksoud pjesės „Džipai“ skaitymą atėję žiūrovai buvo pakviesti kartu su aktoriais sėdėti prie salės viduryje sustumtų stalų. Savo kūryboje neretai galios pozicijos problemą nagrinėjantis skaitymo režisierius Naubertas Jasinskas socialiai angažuotą pjesės turinį priartina prie žiūrovo ne tik kviesdamas visus susėsti prie vieno stalo, bet ir kelis kartus pertraukdamas pjesę atvirai diskusijai, kurioje išreiškia savo nuomonę ir kelia klausimus kaip kūrėjas humanistas. Jasinsko pjesės skaitymui pasiūlyta atvira forma žengia žingsniu toliau nei pats tekstas. Pjesės potekstes apie mūsų visuomenę, nagrinėjamą per vokiškoje užimtumo tarnyboje įvykusią situaciją, ir joje keliamus klausimus režisierius sumaniai aktualizuoja pagal Lietuvos kontekstą.

Iš aptartų skaitymų akivaizdu, kad šių metų „Versmės“ festivalis iškėlė reikiamus klausimus, pristatė aktualius ir inovatyvius šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius, originaliai fiksuojančius tą pačią, regis, visas Europos šalis dabar vienijančią kultūros krizę. Tai pjesės, neapsimetančios dirbtiniu žinojimu, nuolankiai atviraujančios, pasirengusios išklausyti ir atsivėrusios jautrių ir atidžių režisierių rankose. Dramaturgai sukluso. Įdomu, kada tai padarys ir teatro institucijų vadovai...