Teatre yra vietos įvairiems sumanymams

Aktorė Augustė Pociūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Ruletė“ (rež. Jo Strømgrenas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Strømgrenas, LNDT, 2018), „#beskambučio“ (rež. Tamolė, LNDT, 2017), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.

Vasarą vykote į gastroles su spektakliu „Respublika“. Kaip šis kūrinys atspindi dabarties pokyčius? Ar sutiktumėte, kad bėgant laikui spektaklio tema dar stipriau rezonuoja su šiandiena?

Birželio 22, 23 d. „Respubliką“ pristatėme „Holland Festival“ publikai Amsterdame. Spektaklis kūrėsi ir augo per kelis globaliai svarbius etapus: greitą gyvenimą iki pandemijos, karantiną ir tada – karą Ukrainoje. Patyrėme daug įtemptų emocijų, skaldėmės į paskirus nuomonių burbulus, vienijomės dėl bendro tikslo – kiekvienas žmogus įvairiais būdais kovojo už savo tiesą. Per šį laikotarpį visuomenėje vyko dideli procesai, kito žmonių psichologija. Plėtodamasi kartu su visu tuo „Respublika“ sugėrė daug rimtų, didelio masto patirčių, todėl, be abejo, rezonuoja su dabartimi ir darys tai toliau, nes globalios problemos niekur nedings, jos tik gilės.

Kiek šis ir kiti panašaus pobūdžio darbai atitinka jūsų, kaip teatro menininkės, kūrybinę viziją?

Spektaklis „Respublika“ apskritai yra išskirtinio masto teatro meno kūrinys, suteikiantis žiūrovui galimybę ne tik pasinerti į kūrinį jį žiūrint, bet ir patirti jį kaip ranka pasiekiamą realybę, tapti jos dalimi. Teatras man yra komunikacijos būdas, siekiant suprasti ir kurti ryšius su supančiais žmonėmis bei suvokti ir priimti, kad visi pasaulį matome skirtingai. Spektaklyje yra eilutė – „repression requires effort“ („išstūmimas reikalauja pastangų“): kad išgyventum, turi tam tikrus užspaustus dalykus išstumti. Todėl džiaugiuosi tokiais projektais, kurie siūlo žiūrovui panerti į kartu kuriamą transo būseną ir ne po vieną išgyventi spektaklio vyksmą bei kylančias emocijas.

Vaidinate naujame Jo Strømgreno spektaklyje „Ruletė“. Su šiuo režisieriumi ir choreografu esate bendradarbiavusi ir anksčiau. Jums įdomu su juo kurti?

Su Strømgrenu lengva dirbti, jis turi nuostabų humoro jausmą, dėl to repeticijos ir kūrybinis procesas būna žaismingi, o rezultatai netikėti. Režisierius pats kuria spektaklių scenarijus ir aš, kaip aktorė, visiškai pasiduodu jo įsivaizduojamam pasauliui ir logikai. Kartais jis pasako: „It’s so stupid! Let’s do this“ („Tai taip kvaila. Padarykime tai!“), ir mes, aktoriai, kimbam vaidinti absurdiškas jo pasiūlytas situacijas – taip dirbome ne su viena scena. Tai tam tikra prasme išlaisvina ir suteikia kitokią prieigą kurti personažą, galbūt labiau vokaliai, plastiškai ir vizualiai.

Kuo šis spektaklis kitoks ar panašus, palyginti su ankstesniu jo darbu „Durys“?

Abu spektakliai pasižymi specifiniu režisieriaus braižu, tad galima įžvelgti įvairių sąsajų. Tarkim, greitai besikeičiantis veiksmas, panaši vaidybos stilistika, bet ryškiausias panašumas – išgalvotos kalbos elementas, išgryninantis scenoje kuriamas absurdiškas situacijas.

Spektaklio pavadinimas „Ruletė“ asocijuojasi su rizika. Kaip jūs suprantate šį žodį? Kodėl buvo nuspręsta pasirinkti tokį pavadinimą?

Spektaklyje šmaikščiai vaizduojama šiandien ypač aktuali psichotropinių medžiagų vartojimo tema. Tad pirminis ryšys tarp narkotikų temos ir spektaklio pavadinimo aiškus: rizikos veiksnys neatgraso nuo patyriminių malonumų ar azarto troškimo. Paprasto atsakymo į šią problemą, gal net ne problemą, o prigimtinį žmogaus norą ieškoti pavojų ir siekti nepatirto, nėra. Spektaklis nesiūlo išvadų, tik kviečia pabūti kartu ir pamąstyti.

Kaip vykstant kūrybiniam procesui analizavote priklausomybės nuo narkotikų klausimą?

Neanalizavome, kiek tai įsišakniję mūsų visuomenėje ar kodėl žmonės apskritai vartoja. Priežasčių gali būti įvairių: ar pasilinksminimo, ar terapiniais, ar pabėgimo nuo savo paties susikurtų suvaržymų ir t.t. tikslais. „Ruletėje“ neteigiame vienos nuomonės, gerai tai ar blogai, daryti tai ar ne – kiekvieno pasirinkimas. Bet kokiu atveju kažkokių pasekmių dėl to bus.

Kaip pasikeitė teatro pasaulis per tą laiką, kai jame esate? Ką jis jums siūlo šiandien, prasidedant naujam sezonui?

Teatras mane lydėjo nuo paauglystės. Gera matyti, kaip per penkiolika metų jis augo. Gal, tiksliau, ne augo, o plėtėsi. Dabar net lietuviškame teatro pasaulyje gali tilpti įvairiausi žanrai, klausimai, temos, mintys. Vietos yra visokiausiems sumanymams, be abejo, iš dalies dėl to, kad ir žiūrovai ieško skirtingų dalykų ir vis ko nors kito.

Šį sezoną scenos šviesą išvys daug įdomių darbų. LNDT – tai ir Strømgreno spektaklis „Ruletė“, atrodytų, kalbantis gana sudėtinga tema, tačiau be galo šviesiai ir lengvai, leidžiantis daryti savo išvadas. Taip pat naujame LNDT sezone pasirodys Pauliaus Markevičiaus eksperimentinis spektaklis-laboratorija apie grybų karalystę ir tvarumą, kurio labai laukiu, kaip ir Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Esu tikra, kad jis, kaip ir kiti režisierės darbai, sukels itin jautrią ir empatišką žiūrovų reakciją. Augustas Gornatkevičius ir Birutė Kapustinskaitė į LNDT sceną perkels Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą „Sibiro haiku“ – tai šį sunkų laikmetį per mūsų tautos tremčių patirtis reflektuojantis kūrinys, ir, žinodama Augustą, taip pat tikiuosi šviesaus žvilgsnio į šias temas.

Džiugu, kad teatro kūrėjai gali operatyviai reaguoti į visuomenei svarbius ir aktualius klausimus. Taip pat labai tikiu jaunaisiais Lietuvos teatro menininkais ir man smagu, kad jie pagaliau gauna erdvės plačiai pristatyti savo darbus.

Dėkoju už pokalbį.