Raktažodis: Eglė Ganda Bogdanienė

Nepermaldaujamai plintanti

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Meno espreso

Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Jamaikos efektas

2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.

 

Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“

Šildo kūną, skaidrina sielą – kas?

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

 

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

Tiksinti žemės širdis

Laura Pavilonytė-Ežerskienė – viena gerai žinomos tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narių. Tų pačių „kandžių“, kurios 1998 m. susibūrė į šią grupę dar trečiakursės ir kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene pradėjo organizuoti veltinio simpoziumus. Jų dėka veltinis tapo šiuolaikinės lietuvių tekstilės savastimi, o bendri „Baltų kandžių“ grupės instaliaciniai projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan“ (2009), „Suktinis“ (2015), skirti žmogaus ir gamtos ryšio, tradicinių ritualų, kolektyvinės atminties svarbai, apkeliavo ne vieną tarptautinę parodą ir iki šiol garsina Lietuvą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Tačiau per keliolika grupės gyvavimo metų paaiškėjo, kad kiekviena iš „kandžių“ – individualybė, turinti savo požiūrį į meninę veiklą, kad grupės nares jungia pasaulėžiūros dalykai, bendražmogiškos vertybės, bet ne raiškos priemonės. Laura tarp savo kolegių – tikra konceptualistė, išsiskirianti meno projektais, įsiklausančiais į supančią aplinką, pagarbiu, ekologišku požiūriu į gamtą. Tokią draugišką aplinką dailininkė konstruoja ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje surengtoje asmeninėje parodoje, salės viduryje patalpinusi didžiulį savo rankomis nertą tinklą, į kurio vidų gali užeiti kiekvienas lankytojas. Stelažuose eksponuojami  „Buities daiktai“ – iš autorės širdžiai mielų kasdienybės daiktelių sudėliotos kompozicijos, teikiančios idėjų kūrybiniams sumanymams: sūnui numegztos senos pirštinės, ant virvelės pakabintas raktas, virvės ritinėlis.

Piligriminė kelionė po Vilnių

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

 

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Tekstilė veikia

 Vasarą menas kraustosi į kitas parodas kituose miestuose. Kartais – net į visai atokias vietas, kurias greičiau užtiksi iškylaudamas nei ieškodamas šiuolaikinės kultūros. Pavyzdžiui, plaukdamas Nemunu pamatai XVII a. rekonstruotą rezidencinę pilį, bet viduje – ne auksu ir drožiniais puošti didikų baldai, o Vilniaus dailės akademijos studentų paroda „Aktyvi tekstilė“. Pirmiausia tekstilė aktyvizuoja pilies menių sienas – jos ima atrodyti kaip kelių šimtmečių audinys: raudonų plytų gobelenas kyšo iš po pilkų tinko lopų, pro apdriskusį rožinį sienų vualį prasišviečia apatiniai tapybos drabužiai, pakraščiuose išsiuvinėta graikiško frizo nuotrupa, žydro dangaus užuomina ar barokiniai augalų raizginiai. Tekstilės objektai išbaigia erdves ryškesniais potėpiais, jie bėgant laikui taip pat įsigers į tinką.

 
Tam, regis, ir sukurta Kristinos Šaudytės plytų siena – šios plytos tamsesnės, žalsvai, rausvai, violetiškai juosvos ir kažkaip atpažįstamai kvepia, dar ir aprašinėtos: „WE ARE THE WINNERS“, „Žalgiris jėga“, „mes cool“, „aš čia buvau“, „aš tave myliu“ ir t.t. Bet priartėjus tvoksteli – tai lašinių odelės! Vilniuje stovinti trispalvių plytų siena tapo tikra vienybės parodija (priešingai nei planavo jos autorius Tadas Gutauskas). O čia – pasąmoninė emigrantų vienybė, nes ką jau ką, o lašinių paltį lietuvis išvažiuodamas iš tėvynės būtinai pasiims. Lašinys ir lietuvis – neatskiriami draugai, pasiryžę užkariauti pasaulį, bet pasistiprinantys tik šūkiais, eurovizinėmis dainomis ir banaliomis frazėmis. Štai ir griūva romantinė pilies aura – parodoje tvinkčioja noras kritikuoti ir priešintis, tekstilės pažadinta bunda senoji – gynybinė – šių sienų dvasia.

Lietuviškos tekstilės absoliutas

Jei išgirdus žodžius „lietuviška tekstilė“ jums vaizduotėje iškyla kilimai, matyti močiučių miegamuosiuose ant sienų, lininės servetėlės ar austos juostos, tuomet pats laikas atrasti, kas iš tikrųjų yra ta lietuviška profesionalioji tekstilė. Panašu, kad tokį tikslą turėjo ir parodos „Absoliuti tekstilė“ kuratorė, menininkė Eglė Ganda Bogdanienė. Todėl neatsitiktinai parodos pavadinimas žada, kad ekspozicijoje galima tikėtis absoliučiai visko: nuo konceptualių mini tekstilės ieškojimų iki senųjų gobelenų.
 
Simboliškai žengiant į parodą pasitinka, o gal iš jos išlydi Gabijos Kuzmaitės kūrinys „Absolut Textiles“, primenantis liturginę vėliavą, kuri procesijų metu nešama aplink bažnyčią. Raudonas auksu siuvinėtas audinys atrodo iškilmingai, tik jo centre – ne šventojo portretas, o užrašas „Absolut Textile“, atkartojantis vienos garsios degtinės logotipo stilistiką. Tokia skirtingų kontekstų konfrontacija tarsi atvaizduoja ir situaciją retrospektyvinėje ekspozicijoje, kurioje kyla diskusija apie masiškumą ir unikalumą, pramoninę gamybą ir autentiškumą, istoriją ir dabartį.

Vidinis požiūris

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”