Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius. 

Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį.

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Artėjant Vilniaus jubiliejui, vis labiau norisi atsiversti tikrą jo mylėtoją Mikalojų Vorobjovą ir jo „Vilniaus meną“ (1940): „Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio“ miesto dvasią, kuris nesikrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.“

Kažkurią vasarą atostogaudama Liepojoje ne juokais širdau ant mūsų šalies kurortų. Ir ne dėl kūnų prikimšto pajūrio, nes ne kurortai, ne mūsų valstybė sukūrė dabarties geografiją su tokia trumpute mums priklausančio pajūrio juosta. Burnojau ne dėl milžiniškų nakvynės kainų, nes tas pajūrio ruoželio menkumas rinkodarai turi nemažą įtaką, o pykau pamačiusi Liepojos miesto (ar miestelio) muziejuje veikiančią Edgaro Dega litografijų parodą. Kitais metais čia poilsiautojai galėjo pasigrožėti Aleksandro Vasiljevo drabužių kolekcija.

Spalio 21 dieną pristatytos ateinančių metų Lietuvos kultūros tarybos sezono gairės ir pokyčiai vėl sukėlė įvairių diskusijų bei klausimų. Jie ypač aktualūs nenumaldomai artėjant Kultūros ministerijos teikto Kultūros rėmimo fondo (KRF) įstatymo naikinimo (XIVP-856) svarstymams Seime.

Ilgoji kultūros pandeminė „sausra“ žaibiškai baigėsi – tik spėk sekti meno naujienas, o ir parodų atidarymai – visi tuo pačiu metu. Vilniaus dailės galerijos, rodos, „kvėpuoja“ vienu ritmu, todėl pasirinkau nedidelį senamiesčio linkį ir pasivaikščiojau Latako–Šv. Jono–Gaono–Vokiečių gatvėmis. Kita vertus, turiu progą vienu ypu pasidomėti skirtingų kartų autorių kūryba.

Pastebėjau feisbuke, juk ten nusikėlė dabar jau visas bendravimas, kad kasdien kuriate po išsiuvinėtą kaukę. Ar jos skirtos vis kitam žmogui? Vardinės?
Taip, daugelis vardinės. Pirmos iškeliavo į Halės turgų – nuostabaus restorano „Spoon Out“ šeimininkams. Žmonės dirba nemažindami tempo. Kitaip bankrotas, o Halės maistas juk – fantastiškas senamiesčio fenomenas. Reikia palaikyti.

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Jonuškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas. Ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejinga, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.