Tekstilininkės kambariai

Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Jonuškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas. Ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejingas, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.

Eglė Ganda – pirmiausia tekstilininkė, kuri savo srityje iš lietuvių daug ką darė pirmoji. Jos nuopelnas, kad į Vilniaus dailės akademijos mokymo programą įtrauktos šiuolaikiniam tekstilininkui reikalingos, bet primirštos (vėlimas, siuvinėjimas, siūtinis kilimų rišimas) technikos ir žanrai (tekstilės miniatiūra), tarp tekstilininkų studentų išpopuliarintos šiuolaikinio meno praktikos. Ją pelnytai galime laikyti veltinio (ne tik lygaus, bet ir trimačio) pradininke šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje. Ne mažiau Bogdanienę garsina švietėjiška, kuratorinė ir edukacinė veikla – parodų ir simpoziumų rengimas, socialiniai meno projektai. Asmenine kūryba Eglė Ganda daug prisidėjo prie tekstilės meno virsmo konceptualia kūrybos sritimi, kurios sampratą, sekdama amerikietės meno kritikės Rosalind Krauss skulptūros tyrimu, ji dar 2012 m. kompiuteriu išsiuvinėjo išklotinėje „Tekstilė išplėstame lauke“. Bogdanienės deklaruojamą tekstilės meno sinkretiškumą iliustruoja ir ši ekspozicija.

Kiekvienas teminis segmentas (kambarys) sąlygiškai savarankiškas, jį galima traktuoti kaip autonomišką parodos dalį. Tačiau pagalvota ir apie racionalų emocinio lauko scenarijų, labiau įtampą keliančių dalių derinimą su sąlyginiu atokvėpiu, ramesnėmis erdvėmis. Pirmas kambarys „Išsilaisvinimas“, kurį interpretuotum įvairiai, galbūt ir kaip kovą su vidiniu „aš“, pasižymi švara ir saiku, nes pasitelkiamos taupios priemonės. Vaizdo juosta fiksuoja skersadryžio audinio maišo, į kurį įsuptas išsilaisvinti bandantis žmogus, kadrus. Jie sustabdomi iškabintose nuotraukose, verčiančiose dryžuotus kūnus abstrakčiomis optinio meno kompozicijomis, rodančiomis autorės estetiškumo pojūtį ir gebėjimą išnaudoti abstrakčių formų ekspresiją. Per parodos atidarymą judesio buvo daugiau, vaizdo juostoje judančiai dryžuotai figūrai antrino performanse iš balto audinio „kokono“ bandantis išsiveržti gulintis kūnas.

Kambaryje „Menininkai ir kritikai“ žiūrovus pasitinka dvipusio žakardo technika išaustų aštuonių menininkų ir kritikų figūros. Kiekvieno asmens po dvi, taigi iš viso šešiolika, sustatytų nugarine puse, tarsi nusisukusių vienas nuo kito. Nors autorė taip akcentuoja ne vieną problemą, tarp jų ir kūrinio vertinimo procesų kaitą, ši įspūdinga instaliacija dar traukia žiūrovus ir kitais aspektais, kad ir noru identifikuoti vaizduojamus asmenis. Tai nelengva, nes, be pačios Eglės Gandos, lietuvių tarp kritikų ir menininkų tik dalis, kiti – Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, sutikti akademijos koridoriuose ir sutikę dalyvauti fotosesijoje. Nepaneigsi kompiuterinio žakardo galimybių perteikti fotografinį tikslumą, be to, dvipusė technika turi ir ne mažiau svarbią kitą pusę. Figūrų išvirkštinė pusė oranžinė, užmenanti mįslę – gal tai mąstančios individualybės auros spalva?   

Bogdanienė visuomet suteikia naujų interpretacijų ir prasminių niuansų anksčiau sukurtiems darbams, juos transformuodama, įvietindama, papildydama naujais elementais. Kiekvieną kartą kažkas suvirpa, kai išvysti projekto su neįgaliaisiais įkvėptą instaliaciją (kambarys „Drugelio efektas“) apie drugelius piešiančią mergaitę Alytę su psichikos negalia. Vaizdo juostoje užfiksuotą drugelių piešimo sceną papildo lentelės su sausa biurokratine informacija apie neįgalių vaikų gimstamumo statistiką ir tramdomuosius marškinius primenantis ilgarankovis objektas, kurio kolona (nuoroda į arnotą) išmarginta plevenančiais drugeliais. Kaskart kitomis akimis įvertini įspūdingai raštuotą skrendantį kilimą, naujai išgyveni susitikimą su mūsų tekstilėje chrestomatine tapusia „Žemyna“ ar veltinio instaliacija „Saldžių sapnų, Judita“ (kambarys „Vyrai ir moterys“), kurioje autorė pateikė savaip interpretuotą Juditos ir Holoferno istoriją, akcentuodama aistros ir mirties sankirtų neišvengiamybę. Šį kartą biblinė istorija papildoma videodokumentacija iš 2012 m. šiuolaikinio meno parodos „Aluminium“ Baku (Azerbaidžanas) ir pasakojimu apie kitos kultūros nulemtą kritišką požiūrį į lyčių santykių viešinimą.

Ar gerai jautiesi gyvendamas kreivų veidrodžių karalystėje, kuri yra mūsų tikrovė? – tarsi klausia menininkė atspindžiui skirtame kambaryje. Čia karaliauja jai nebūdingas dematerializuotas, šaltas ir negyvas sidabro folijos spindesys – tarsi atokvėpis po emociškai įtemptos vyrų ir moterų santykių temos. Atspindžiai, atspindžiai, atspindžiai – „veidrodinėse“ grindyse ir sienose, kur kiekvienas gali stebėti vaiduoklišką savo silueto šmėkščiojimą. Ir nors autorė lieka ištikima rankų darbui, iškabindama per visą salę besirangantį, iš tos pačios folijos išaustą milžinišką audinį, tiesiog atsigauni įžengęs į gyvybei ir moters tapatybei skirtą šeštą kambarį, nes čia paslaptingoje prietemoje randi „moterų teritorijos riboženklius“, tai, kas kiekvienai moteriai gyvenimiška ir sakralu – fiziologinį brendimą, susitaikymą su savo kūnu, užgimstančios gyvybės paslaptis, motinystės esybę. Erdvėje plevena velti negimę kūdikiai, bet ne statistiniai embrionai, jų veidai individualizuoti, mąslūs tarsi mažų senukų. Salės akcentas – gyvybę simbolizuojanti nuvelta „kraujo dėmė“, kuri pulsuoja ne tik dėl reljefo, bet ir dėl kitoje pusėje šviesą skleidžiančios elektros instaliacijos.

Paskutinio kambario „Grįžimas į gamtą“ temas, motyvus, medžiagas ir technologijas įkvėpė gamta. Čia ir stebuklingi žakardiniai peizažai, dėl termochrominių dažų nuo šilumos keičiantys spalvas, čia ir tapyti bei batika marginti šilkiniai audiniai, šiurkštūs kaip avies vilna velti objektai. Jie yra ne šiaip patrauklūs meno kūriniai, bet ir technologinio tyrimo rezultatas, nes demonstruoja ilgametį darbą su lietuviška vilna ar nelietuvišku šilku, paveiktu skirtingų Lietuvos regionų dirvožemio.

Paroda teikia peno apmąstymams, kaip keitėsi Eglės Gandos Bogdanienės kūryba per pastaruosius 10–15 metų, kaip brendo autorės egzistencijai gyvybiškai svarbių problemų įvaizdinimas. Tekstilė šiai menininkei neatsiejama nuo jos kasdienybės, gal po metų kitų išvysime vėl kitokius tekstilininkės kambarius?

Paroda veikia iki rugsėjo 14 d.