Saulės nutvieksta versija

Kažkurią vasarą atostogaudama Liepojoje ne juokais širdau ant mūsų šalies kurortų. Ir ne dėl kūnų prikimšto pajūrio, nes ne kurortai, ne mūsų valstybė sukūrė dabarties geografiją su tokia trumpute mums priklausančio pajūrio juosta. Burnojau ne dėl milžiniškų nakvynės kainų, nes tas pajūrio ruoželio menkumas rinkodarai turi nemažą įtaką, o pykau pamačiusi Liepojos miesto (ar miestelio) muziejuje veikiančią Edgaro Dega litografijų parodą. Kitais metais čia poilsiautojai galėjo pasigrožėti Aleksandro Vasiljevo drabužių kolekcija.

Ir štai pagaliau šiais metais Palangoje, grįžus iš paplūdimio, taip pat galima aplankyti puikias parodas. Visų pirma Gintaro muziejuje eksponuojamas pasaulinės meno žvaigždės Pierre’o Huyghe’o „Atkūrimas“ (De-Extinction, 2014), kuratorė Neringa Bumblienė. Dėmesio! Paroda veiks tik iki rugpjūčio 14 d., ne iki pat rudens. Antroji paroda jau mūsų, tačiau taip pat žinomos ir mėgstamos autorės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, žinomuose ir mėgstamuose Antano Mončio namuose-muziejuje. Tačiau aš rašysiu apie trečiąją parodą – dėl daugelio priežasčių, o visų pirma todėl, kad paroda Palangos kurorto muziejuje „anapilio matymai“ (taip taip, iš mažosios raidės), kuruota Skaidros Trilupaitytės, turi viską, ko reikia šiuolaikinei parodai.

Istorinė perspektyva. Lankytoją pasitinka senosios fotografijos – Lalos Gruzewskos ir nežinomo vyriškio portretai su „vaiduokliais“ (kiekvienam po vieną fotografiją ir vieną vaiduoklį), o kunigo Antonio Szlagowskio portretas net trigubas, taip žaidžiant su ilgu išlaikymu ir kuriant istorijas apie tarsi netikėtai fotografijos užfiksuotus žmogaus akiai nematomus anapusinio pasaulio reiškinius. Tačiau tema čia pat ir uždaroma, juolab kad vila skrodžiama vasaros saulės, blyksniai glosto grindis, šoka nuostabiuose medinėmis pertvaromis sudalintuose languose, tad tamsa ir joje pasirodantys vaiduokliai atrodo stilingai, bet toli gražu ne šiurpiai. Be to, pasakojimų apie paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinos grafienės Sofijos Tiškevičienės praktikuotus spiritizmo seansus ir virš palėpės įrengtą veidrodžių kambarį bendravimui su vėlėmis istorikai nepatvirtina. Vilą nemažai kas pamena kaip legendinio baro ir muzikos klubo „Anapilis“ vietą, todėl dabar įsikūrusiame muziejuje ši paroda išlaiko sąsajas su buvusio klubo pavadinimu, o kūriniai vienaip ar kitaip atskleidžia įvairiausios anapusybės temą.

Feministinis žvilgsnis. Ši paroda atitinka ir kitą reikšmingą punktą: eksponuojamų kūrinių autorės – moterys. Dauguma kūrinių nėra nauji, kur nors jau matyti, tačiau kuratorės tam ir yra, kad leistų jiems visaip naujai atsiskleisti. Eglės Gineitytės tapyba man visuomet atrodė (ir tebeatrodo) kaip talentingas gebėjimas pačiupti ir įamžinti tą nepagaunamąjį čia ir dabar, bet šioje parodoje žvelgiančios į tolumą figūros kreipia žiūrovo žvilgsnį nuo čia į už lango apšviestus tolius, o paveiksluose „Du žmonės (pagal Munchą)“ (2022) ar „Szara godzina“ (2017), „Šilta–šalta“ (2017) besikartojantis lango motyvas atrodo sukurtas specialiai šiai langų ažūro užpildytai erdvei, būtent todėl nesulaikantis žiūrovo minčių salėje, o vedantis tiesiai už paveikslo, į tolumas, kur taip pat kviečia Provanso alyvmedžių gretos („Alyvmedžiai“, 2014, „Nuo pradžių“, 2014), gal nenukeliančios į meditacinę transcendenciją, bet geliančios amžinu tolumų ilgesiu. Čia nėra nuostabaus menininkės paveikslo su jūra ir pajūrio mišku („Nusileidimas“, 2018), kuris atrodo matomas nuo kopos ar pro lėktuvo langą, tačiau jis iškyla mintyse, ne tik referuodamas apie tolimų kelionių ilgesį, bet ir primindamas jūros buvimą greta.

Mitines vandens būtybes interpretuoja kitos parodos autorės, kiekviena savaip. Eglės Gandos Bogdanienės undinė apskritai galėtų būti vadovėlinis pavyzdys, atskleidžiantis įvairius šiuolaikybei svarbius probleminius pjūvius. „Kita Veneros diena“ (2012–2017) – itin feministinis, moters nelaisvės problemą tiriantis kūrinys, o „Undinė“ (2016) primena visos senųjų dievų plejados, titanų, matriarchato deivių ir gamtiškojo pasaulio suvokimo brutalų išgujimą, įtvirtinant karių, dzeusų, vyro valdovo pasaulį. Panašus likimas ištiko ir lietuvišką senąjį Anapilio valdovą bei gyvulių globėją velnią – jo pasaulis pažodžiui buvo paverstas Pragaru (pastatas degė). Tačiau Bogdanienei rūpi moteriškos mitinės būtybės likimas. Salėje guli surišta ir į sausumą išmesta moteris su uodega – vandens gyventoja. Per visą menininkės kūrybą einanti moters likimo, jos problemų ir vietos visuomenėje linija ypač ryški. Šiai problematikai atskleisti nepaprastai tinka tekstilė – „taikomoji“, ilgai laikyta menkaverte greta vyriškos „grynosios tapybos“ ar tiesiog vadinta „moteriškais darbeliais“.

Palangai atrodo būtina Eglės žalčių karalienės tema. Anapusinės būtybės – žalčio – mirtis legendoje išgyvenama per Eglės ir jos vaikų kančią, o Laimos Kreivytės skaitomoje Salomėjos Nėries poemoje – per tragišką poetės likimą. Tiek legenda, kurioje Eglė su vaikais virsta medžiais, likdama kažkur tarp gyvybės ir mirties, tiek Salomėjos Nėries poema mus veda prie ribos, praeinančios tarp mūsų pasaulio ir anapilio. Tik ant salės grindų linksmai blykčiojanti vasaros saulė dramatizmą stumia į pašalius, net Mergelė Marija su kūdikiu Laisvydės Šalčiūtės paveiksle („Būtinas angelas“, 2018) nusileidžia iš savo legendos kartu su visais debesimis, sėda ant dviračio ir rieda, gal net pajūriu, neieškodama jokios Juozapo globos. Menininkei įdomesnės melodramos, ne dramos, o gal tiesiog stiprios moterys, jos pozuoja Šalčiūtės „Serpentariume“ (2019) – gyvačių tramdytojos, valdovės ar draugės, bendražygės. Iš istorinių fotografijų iškarpytos apsimetėlės kleopatros, lengvabūdės aktorės ar cirko artistės susilieja į vieną pasakojimą apie gyvačių kerėtojas... pajūryje.

Iš pradžių pamaniau, kad tai – Eglės žalčių karalienės interpretacija, tačiau ne visai. Tad tokios Eglės autorines teises pasilieku sau ir grįžtu prie parodos, kur dar labai tiktų Duonio (Donato Jankausko) kūrinys „Vaikiška literatūra suaugusiems“ iš ŠMC parodos „Funny versus Bizarre“ – gulinti betono spalvos moteris nuo sudužusio burlaivio priekio. Ji atkeliavo iš Trolių Mumių pasakojimo apie Mumio meilę šiai į krantą išmestai plaukikei. Tačiau tokios būtybės, o šiuo atveju ir skulptūros, labai sunkiai perkeliamos į kitas erdves.

Parodos architektūra. Taigi, pabaigoje – dar vienas aspektas, dėl kurio verta aplankyti Palangos kurorto muziejų. Skaidra Trilupaitytė sugebėjo iš komplikuotos, vizualiai netvarkingos neparodinės erdvės sukurti švarią, skambančią ekspoziciją. Juodo audinio klostės ne tik palankiausiai išryškina Eglės Gandos Bogdanienės baltą undinę ir nėrinius, paslepia salės trūkumus, bet ir primena anapilio temą. Prie jūros nebeliko fotografų su fanerinėmis undinėmis, į krantus nedūžta burlaiviai, mažai tėra keliaujančių cirkų su gyvačių kerėtojomis, Eglė su vaikais virto medžiais, kuriuos beveik iškirto „pasaulio nugalėtojai“, nebematyti undinių, tačiau dalis atsidūrė ten, kur ir turi būti – muziejuje.

Belieka pridurti, kad paroda veiks ne taip ilgai – iki liepos pabaigos.