Raktažodis: Dainius Liškevičius

Edukacinis menininkų iniciatyvų susitikimas „Sodų 4“

2017 m. balandžio 26 d., trečiadienį, 18:30 val. kviečiame meno
studentus, kylančius menininkus ir visus, ką domina menininkų
saviorganizacija, į neformalų susitikimą galerijoje „Sodų 4“ su Lietuvoje šiuo metu
veikiančių menininkų įkurtų nepriklausomų erdvių ir iniciatyvų
(angl. artist-run) atstovais.

Apie ką rėkia pankų angelai

Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.

Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.

Prieš laikrodžio rodyklę

Vasario 16-ąją pas Aistę Kisarauskaitę vyko Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos atidarymas, skirtas „jau įvykusiai“ jo gimtadienio datai: 2017-01-17. Pradedu skaičiais, nes jie visada magiški, o ypač šio menininko parodų ir gyvenimo koncepcijoje – ir išrašytieji, ir nutylėtieji.

Susirinko Vilniaus šiuolaikinio meno kūrėjai ir bendradarbiai – tikrieji Žmonės, kuriuos išvardijus nebeliktų vietos rašymui apie pačią parodą. Jų šešėlius fiksavo iš dėžutės „Romeo y Julieta“ padarytas fotoaparatas, tiesa, pagaudamas tik neįžiūrimus trikdžius, kūnų sukeltus retrospektyvos šviesoje. Pašnibždomis nubalsavome, kad Stasio Bonifacijaus Ievos pasirodymas patvirtino galerijos „Trivium“ tikrumą. Šįkart jis atsinešė siuvinėta staltiesėle uždengtą padėklą, ant kurio buvo išardytas laidinis telefonas ir plėšomas kalendorius su raudona data. Nors laido nebuvo, Bonifacijui Ievai kažkas vis skambino ir skambino sveikindami Nepriklausomybės dienos proga. Aistė Kisarauskaitė perskaitė Aistės Paulinos Virbickaitės parašytą universalią kalbą atidarymams (ją visada galima rasti 7md.lt meno projektų skyrelyje). Kalba ir paroda, kaip ir asmenybių vardai, atitiko tobulai.

Meno espreso

Tik pasibaigus knygų savaitgaliui, vilniečiai pradeda ruoštis dar vienai šventei – Kaziuko mugei. Vieni su panieka ir keiksnodami nepatogumus, kiti – džiaugsmingai planuodami susitikimus ir pirkinius. Tiek vieniems, tiek kitiems skubu priminti, kad galerijos – puiki vieta pailsėti nuo šurmulio. Praeitą savaitę mieste atsidarė trys nedidelės, bet dėmesio vertos parodos.

Instrukcija paminklui

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Ką reiškia mažas formatas?

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Linksmasis labirintas

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Kultūros namai be jokios didaktikos

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

 

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

Kelionė laiku

Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.

Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”