Autorius: Živilė Pipinytė

Dešimt metų ir likęs gyvenimas

Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.

 

Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės talentą Fan Bingbing ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet geru liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.

Pabudimas

Marco Bellocchio pavardė mažai ką sako lietuvių žiūrovams, nors jis – garsiausias 7-ojo dešimtmečio italų kino maištininkas. Filosofiją ir kiną Romoje bei Londone studijavęs režisierius kartu su Bernardo Bertolucci laikytas italų kino atsinaujinimo simboliu. Savo mokytojais jis vadino Michelangelo Antonioni ir Luisą Bunuelį, nors šie gana įtariai žiūrėjo į jaunojo sekėjo darbus. 1965 m. dvidešimt šešerių Bellocchio debiutavo skandalingu filmu „Kumščiai kišenėse“, kuris buvo vadintas antikatalikišku bei patologišku ir kuris iki šiol išlieka vienu radikaliausių 7-ojo dešimtmečio kino pavyzdžių. Filmas nepaseno, nors dabar svarbiausia gal pasirodytų ne maišto, o šeimos tema ir tai, kas paskatina pagrindinį veikėją nužudyti motiną bei neįgalų brolį. Šeimos temai režisierius ištikimas iki šiol. Pernai Kanuose pristatytas „Saldžių sapnų“ („Fai bei sogni“, Italija, Prancūzija, 2016) iš pradžių taip pat įspraudžia veikėjus į ankštą ir tamsų butą. Tačiau jame gyvenančius Masimą (Nicolo Cabra) ir jo mamą (Barbara Ronchi) sieja ne neapykanta, o begalinė meilė. Berniukas taip prisirišęs prie motinos, kad negali susitaikyti su jos staigia mirtimi Naujųjų metų išvakarėse. Filmas „Saldžių sapnų“ rodo kelias dešimtis Masimo gyvenimo metų – nuo vaikystės iki tol, kai jis pagaliau susitaikys su motinos mirtimi, leis jai simboliškai išeiti iš savo gyvenimo.

Žvaigždėtas dangus

Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.

Jaunieji lietuviai

Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sukeltos masinės psichozės pradėjau daug atsargiau vertinti lietuvių žiūrovų sugebėjimą suprasti kiną. Todėl ir po Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ lietuviškosios premjeros pasigailėjau, kad minios nešturmuos salių, kuriose filmas bus rodomas. Gaila, nes tai kol kas bene vienintelė galimybė (išskyrus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“, tik šio filmo personažas – kitos kartos ir socialinės padėties žmogus) pasižiūrėti į save. Blaževičiaus ir jo scenarijaus bendraautorių Teklės ir Marijos Kavtaradzių siūlomas veidrodis protingas. Jis nesako, kas yra gražiausias, patriotiškiausias ar kilniausias. „Šventasis“ priverčia pabandyti suprasti, kas yra nematomi žmonės. Nesvarbu, ar jie gyvena provincijoje, ar sostinėje, bet jų nepastebi nei valdžia, nei menininkai. Gal todėl ir jie patys nesijaučia gerai nei iš televizorių ekranų sklindančioje permanentiškoje tuštybės mugėje, nei savo ankštuose namuose. Nors filmo veiksmo laikas nurodytas tiksliai – 2008-ieji, kai pasaulį ištiko ekonominė krizė, „Šventasis“ diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą.

Plakatas tautos šventei

Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.

 

Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.

Klausimai sau

Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.

 

„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.

Iš nulinės tikrovės

Keista rašyti apie į tris dalis – „Geltoną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ padalytą filmą, kurį autoriai skiria ateities kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rinkiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į prezidentūrą – galutinį kelionės tikslą.

 

Tačiau „Zero III“ veiksmas prasideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas prokurorę (Inga Jankauskaitė) kompromituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Rimantė Valiukaitė) rankas. Ši pareikalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsidūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų konkurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televizijos laidoje ir išgelbėti savo varganą situaciją. Politikai (Ramūnas Rudokas, Giedrius Savickas) šantažuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras ateities kartos.

Su tavim ir be tavęs

Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.

Su mylimaisiais nesiskirkite

Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antrojo filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ („Nocturnal animals“, JAV, 2016) premjera įvyko šiemet Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV aukštai vertinamas, pas mus jis iki šiol nežinomas.

 

Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygiais. Pagrindinė filmo veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (koks būtų šių dienų ambicingasis amerikiečių filmas be ypatingo Amy Adams meistriškumo?). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Jų masyvūs, riebalų juostomis apdribę kūnai kartoja sporto sirgalių – šokėjų judesius. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (Armie Hammer), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis moters draugas gėjus – gal menininkas, o gal menotyrininkas – atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis, ir pabrėžia, kad jame daug mažiau skausmo nei tikrame. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą. Užtenka įsižiūrėti tik į Siuzan namuose kabančią nuotrauką, kurioje policininkas žolėmis apžėlusiame lauke taikosi į rankas pakėlusį meksikietį.

Juodasis ovalas

Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.

 

Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.

PUSLAPIS
17

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”