Senegalietiško kino programa
Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ šį savaitgalį žiūrovus pakvies į senegalietiško kino programą „Skalvijoje“ ir „Romuvoje“. Keturi programos filmai sujungia skirtingas šalies, kurioje gimė Afrikos kinas, kartas ir tęsia senesnes nei pats kinas tradicijas. Tai filmai, išsiskiriantys savo vizualine kalba ir aktualumo nepraradusiomis istorijomis.
Nauji filmai – „Pilietinis karas“
Kino teoretikas André Bazinas viename savo straipsnyje iškėlė amžiną teorinį klausimą: kur yra riba, kurios kinui nederėtų peržengti? Nagrinėdamas du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius mirties ir erotikos vaizdinius, realistinės kino teorijos šalininkas pabrėžė, kad mes niekada nesitikime, jog filme vaidinantis aktorius iš tiesų mirs (anot teoretiko, giljotina neprivalo iš tiesų nukirsdinti aktoriaus galvos). Štai kodėl neturėtume tikėtis, kad aktoriai iš tiesų jaus ir erotinį geismą (jie nebūtinai privalo mylėtis).
Pokalbis su režisiere Alice Rohrwacher
„Visada žinojau, kad nenoriu pasakoti istorijų tik apie atskirus žmones. Man svarbu, kad galėčiau sukurti bendruomeninę patirtį“, – sako viena svarbiausių italų autorinio kino figūrų Alice Rohrwacher.
Minint Donato Banionio gimimo šimtmetį
Prieš šimtą metų balandžio 28 d. Kaune gimė Donatas Banionis. Kovą ir balandį Lietuvoje vyksta „Kino pagal Donatą“ filmų rodymai, susitikimai su kūrėjais, aktorius prisimenamas ne tik sostinėje. Banionio palikimą sunku aprėpti: Panevėžyje Juozo Miltinio įkurto dramos teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė kelis šimtus vaidmenų, pastatė ne vieną spektaklį. Teatre dirbo nuo 1941-ųjų, bet į kiną atėjo palyginti vėlai. Banionis išgarsėjo Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) suvaidinęs Vaitkų, kuris buvo partizanas, bet išėjo iš miško ir aplinkybių verčiamas tapo kolūkio pirmininku. Kitaip tariant, žmogumi, blogu saviems ir nekeliančiu pasitikėjimo svetimiems.
Krėsle prie televizoriaus
Net baisu pagalvoti: prieš trisdešimt metų įvyko Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ premjera ir apie tai jau kelintą savaitę primena žiniasklaida, nors atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Per tuos trisdešimt metų pasikeitė kinas, jo žvaigždės ir kūrėjai. Net postmodernizmas tapo démodé, nors dauguma svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų be jo neapsiėjo. Tų svarbiausiųjų sąraše ir Peterio Weiro satyra „Trumano šou“ (BTV, gegužės 1 d. 16.25).
Nauji filmai – „Monkey Man“
Aktoriaus ir režisieriaus Devo Patelo debiutinis ilgametražis filmas „Monkey Man“ (JAV, Kanada, Singapūras, Indija, 2024) turi ilgą ir turiningą kinematografinę priešistorę. Šį kūrinį galima žiūrėti neon-noir žanro kontekste, kuriam priskiriami neoninių spalvų ir elektroninės muzikos (synthwave) perpildyti filmai, tokie kaip Nicolo W. Refno „Važiuok“ („Drive“, 2011) ar brolių Safdie „Geras laikas“ („Good Time“, 2017). Pati neon-noir koncepcija neretai siejama su 5–6-ajame dešimtmetyje užgimusiu film noir ir 7-ajame dešimtmetyje susiformavusiu neonoir žanrais. Nors kino tyrėjai, kūrėjai ir jo mylėtojai iki šiol ginčijasi, ar film noir ir neonoir yra gryni žanrai, ar vis dėlto tik kino stiliaus atmainos, pats ginčų gyvybingumas ir nauji kūriniai liudija, kad tai aktualus ir įdomus kinematografinis reiškinys.
Kitu kampu apie „Kryčio anatomijos“ ir „Prastų reikalų“ pagrindines veikėjas
Ne(,) ne(,) Bela prieš Sandrą. Dvi pagrindinės dviejų apdovanotų filmų veikėjos. Rašyta, kad jos abi įgalintos, kad abu šie filmai – feministiniai. Bet ar tikrai?
Nauji filmai – „Karta.EU“
Savo ankstyvoje vaikystėje – nuo 1998 m. iki ekonominės krizės laikotarpio – jutau nuosaikų, nedrąsų optimizmą. Pasaulis už gimtojo miesto ribų pamažu skleidėsi vilties ženklais: ryšį su tauta įkūnijo jaudinančios krepšinio rinktinės pergalės, valstybės ateities vaizdą iliustravo kosmopolitiška Valdo Adamkaus figūra, pietūs greitojo maisto restoranuose (per retas išvykas į sostinę) atrodė tarsi ranka pasiekiama amerikietiška prabanga, o pasaulinės kultūros sampratą pradėjo formuoti į namus atėjęs internetas. Eidamas į dokumentinio filmo „Karta.EU“ (Lietuva, 2024) seansą tikėjausi pamatyti praskleistą atsiminimų šydą ir įvertinti realesnį šio laikotarpio kontekstą; galbūt net pamąstyti, kokias viltis ar lūkesčius tuo metu galėjo puoselėti mano tėvai ir kuo teko džiaugtis ar nusivilti, stebint nenuspėjamai augančią nepriklausomybės vaikų kartą.
Krėsle prie televizoriaus
Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.
Nauji filmai – „Kryčio anatomija“
Ar galima suprasti dviejų žmonių santykius, būnant anapus tų santykių ribų? Tai vienas iš režisierės Justine Triet filmo „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“, Prancūzija, 2023) kertinių klausimų. Nors filmą galima vadinti teismo drama ar trileriu, jo centre – dviejų žmonių santykių analizė, naratyvų subjektyvumas ir, galų gale, nepažinumas.