Šiandien pernelyg aukštinamas individualizmas

„Visada žinojau, kad nenoriu pasakoti istorijų tik apie atskirus žmones. Man svarbu, kad galėčiau sukurti bendruomeninę patirtį“, – sako viena svarbiausių italų autorinio kino figūrų Alice Rohrwacher.

Režisierė, scenaristė ir aktorė Alice Rohrwacher garsėja poetišku, tikrovės ir fantazijos ribas nutrinančiu kinu, kuris – kaip ir Kanuose apdovanojimais įvertinti „Laimingasis Ladzaras“ („Lazzaro Felice“, 2018) bei „Stebuklai“ („Le meraviglie“, 2014) ir kiti – daug dėmesio skiria filosofiniams svarstymams, istoriniam, literatūriniam kontekstui ir, žinoma, italų kino istorijai. Tačiau tai niekada nėra daroma prikišamai.

Rohrwacher dar kartą demonstruoja savo meistriškumą filme „Chimera“. Filmo veiksmas vyksta 9-ojo dešimtmečio Toskanoje ir pasakoja apie britą, kuris prisideda prie vadinamosios tombaroli grupės, plėšiančios senovines kapavietes ir ieškančios vertingų daiktų. Filme vaidina Joshas O’Connoras, žinomas iš serialo „Karūna“ („The Crown“, 2016–2023), Davido Lyncho mūza Isabella Rossellini ir režisierės sesuo Alba Rohrwacher.

„Chimera“ – tai pasakojimas, giliai įsišaknijęs vietos istorijoje ir patirtyje. Tuomet kodėl pagrindinis veikėjas Josho O’Connoro vaidinamas Arturas yra anglas?

Mane sužavėjo mitologija apie vyrus iš Šiaurės, ypač anglus ir vokiečius, kurie atvyksta į Italiją ir pasiduoda šalies žavesiui, jos turtingos praeities charizmai. Rašytojas D.H. Lawrence’as buvo toks žmogus – tai liudija jo 1932 m. kelionių apybraiža „Etruskų vietų eskizai ir kitos itališkos esė“. Tai ne kas kita, kaip istorija apie britą, atvykusį į Italiją XX a. 4-ajame dešimtmetyje Didžiojo turo metu (tai kelionė, į kurią leidosi jauni Europos aristokratai ir intelektualai, norėdami pažinti pasaulį, kultūrą, išsiugdyti skonį bei manieras. Ši tradicija buvo ypač populiari XVII–XIX a., taip pat XX a. pradžioje – I. V.).

Mane patraukė šaknų neturinčio užsieniečio, kuris ieško savo vietos, nes pats neturi namų, personažas. Man reikėjo gido, kuris nepriklauso rodomam pasauliui, yra paveiktas vietos žavesio ir lydės žiūrovą per visą filmą. Būtent taip ir atsirado Arturas, o kartu su juo – Joshas.

O’Connoras jau turi žvaigždės statusą, nes vaidino seriale „Karūna“, o netrukus jį pamatysime naujame Lucos Guadagnino filme „Varžovai“ („Challengers“). Tačiau jis taip pat yra neįtikėtinai nepretenzingas žmogus, vengiantis blizgučių. Ar todėl taip gerai sutarėte filmavimo aikštelėje?

Man sunku įsivaizduoti žmogų, kuris labiau skiriasi nuo tipiško Holivudo žvaigždės įvaizdžio nei Joshas. Per visą filmavimą jis gyveno sename kemperyje! Mus siejo didelė meilė kūrybiniam procesui. Šiandien vyrauja požiūris: nesvarbu kaip, jei tik pasieki tikslą, net jei pakeliui sunaikini viską ir visus. Manau, kad ne mažiau nei pats daiktas svarbu tai, kaip jis sukurtas. O gal net kelias svarbesnis už tikslą? Tai daugiau energijos reikalaujantis, labiau įtraukiantis požiūris, bet jis daug duoda.

Ką, pavyzdžiui?

Dažnai dirbu su žmonėmis, neturinčiais jokios kino patirties, – vaikais, „naturščikais“, debiutantais. Darbas kine tokiems žmonėms gali būti labai sunki, net žiauri patirtis. Noriu, kad filmavimo aikštelėje jie jaustųsi patogiai, kad jais būtų pasirūpinta, kad tai jiems būtų graži patirtis. Žinoma, tikslas yra sukurti filmą, bet ne mažiau svarbu ir tai, kaip jį sukursime.

Ar Joshas lengvai įžengė į jūsų pasaulį, ar jam kilo kokių nors sunkumų?

Didžiausias sunkumas jam buvo suderinti du dalykus: žiūrėti į vaidinamą personažą labai rimtai ir kartu su didžiule ironiška distancija.

Arturas labai intensyvus personažas, dažnai besielgiantis visiškai absurdiškai. Šis absurdo aspektas yra labai svarbus. Aktorius turi turėti drąsos nebėgti nuo absurdo, nes, norėdamas suvaidinti personažo absurdiškumą, turi su tuo absurdu susidurti pats. Todėl jis intuityviai saugo savo personažą nuo tokio pobūdžio emocijų. Aš tikėjausi visiškai priešingo dalyko ir manau, kad tai Joshui buvo sunkiausia. Bet jis puikus aktorius, tikras genijus, ir su užduotimi susitvarkė puikiai.

Filme daugiausia kalbate apie vadinamuosius tombaroli, kapų plėšikus. Jie atveria duris į praeitį, bet kartu yra vagys. Istorija juos žavi, tačiau jie ją naikina.

Ruošdamasi šiam filmui kalbėjausi su daugeliu tombaroli. Tai dviprasmiški personažai – vagys, naikintojai, bet kartu žmonės, kuriuos žavi kapuose rasti daiktai. Per mūsų pokalbius jie ne kartą gilinosi į detales, švytinčiomis akimis apibūdindami kape rastą triušio formos butelį, žiedą ar vazą. Jie nėra archeologai, jų tikslas nėra rasti artefaktų, kurie ateityje padės papasakoti istoriją iš vitrinų muziejuose. Jie ieško daiktų, kuriuos galėtų parduoti ir iš to užsidirbti pinigų. Taigi jiems vertinga ne objekto istorija, jo kilmė, o pats objektas ir galimybė jį paversti pinigais. Nepaisant to, jie vertina grožį.

Įdomu tai, kad tokia veikla yra gana nauja. Kai minėtas Lawrence’as keliavo po Italiją, tokių dalykų dar nebuvo. Praeities pasaulis buvo nepaliestas. Didysis tombaroli paplitimas įvyko XX a. 7–9-ajame dešimtmetyje. Man atrodo, kad jų ėmė rastis susiklosčius naujam santykiui su praeitimi. Žmonės pagaliau išėjo iš jos šešėlio, susigundė tuo, kas nauja, modernu, ir nustojo jausti su ja bet kokį ryšį. Tai, ką slėpė šie kapai, jau nebebuvo jų istorija, jų paveldas, o kažkas atskira.

„Chimeroje“ taip pat matome cantastorie – pasakotoją, kuris retkarčiais šį bei tą priduria dainos pavidalu.

Kai pradėjau kurti filmą, greitai supratau, kad Arturo istorija labai stipri, tačiau kartkartėmis noriu žiūrovui priminti, jog pasakoju ne tik vieno žmogaus istoriją, bet ir apie bendruomenės patirtį, kuri sieja daugybę žmonių. Man tai buvo pagrindinis filmo elementas, ypač todėl, kad šiais laikais pernelyg aukštinamas individualizmas, kiekvienas į pirmą vietą iškelia save. Mane domina neeiliniai žmonės, individai, tačiau neturime pamiršti, kad esame didesnės bendruomenės, žmonių bendruomenės dalis.

Kas galėtų geriau už cantastorie papasakoti istoriją apie visus ir nieką vienu metu? Štai kodėl nusprendžiau pakviesti juos prisidėti prie filmo kūrimo. Tai nebuvo lengva. Iki XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos jų dar buvo keletas, paskui jie pamažu išnyko. Tačiau man pavyko kelis jų rasti.

Jūsų kine socialinis angažuotumas sėkmingai derinamas su fantazija. Kaip neprarasti dvasios ir vis dar matyti tai, kas pasaulyje gražu?

Aš nuolat prarandu dvasią! Tikrai labai dažnai savęs klausiu, kodėl atsiduriu situacijoje, kai turiu sujungti tiek daug elementų, tiek daug akcentų: žmonių istorijas, vizualinius klausimus, personažų santykius.... Bet gal tai tiesiog mano pašaukimas ir taip turi būti. Visada žinojau, kad nenoriu pasakoti istorijų tik apie atskirus asmenis. Man svarbu gebėti sukurti bendruomeninę patirtį, pažvelgti į kažką, kas yra bendra visiems žmonėms. Čia randu laimę.

„Chimera“ užbaigia filmų trilogiją, arba triptiką, pradėtą filmais „Stebuklai“ ir „Laimingasis Ladzaras“. Visas jos dalis sieja praeities klausimas: kas ji yra, kaip turėtume su ja elgtis. Ar žinote atsakymą į šį klausimą?

Nežinau atsakymo į šį klausimą, bet galiu pasakyti, kokia yra mano praeitis. Žinau, kad dabartis kupina ateities, kad ateitis taip pat bus kupina mūsų praeities, kuri dabar yra dabartis. Šią akimirką mes kuriame savo ateities ateitį. Pasistenkime nepalikti po savęs per daug netvarkos.

Pagal užsienio spaudą parengė I. V.