Kinas
Kino teoretikas André Bazinas viename savo straipsnyje iškėlė amžiną teorinį klausimą: kur yra riba, kurios kinui nederėtų peržengti? Nagrinėdamas du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius mirties ir erotikos vaizdinius, realistinės kino teorijos šalininkas pabrėžė, kad mes niekada nesitikime, jog filme vaidinantis aktorius iš tiesų mirs (anot teoretiko, giljotina neprivalo iš tiesų nukirsdinti aktoriaus galvos). Štai kodėl neturėtume tikėtis, kad aktoriai iš tiesų jaus ir erotinį geismą (jie nebūtinai privalo mylėtis). Šiuose Bazino samprotavimuose jaučiama įtampa, kurią kelia jo realistinė kino koncepcija: nepaisant to, kad kinas geba tikrovę rodyti betarpiškiau nei teatras ar literatūra, jis vis tiek išlieka medija, atvaizduojančia ir konstruojančia tikrovę. Paprastai kalbant, pasak Bazino, kinas gali kalbėti apie viską, bet jis neturėtų visko rodyti.
Su šia teorine ir moraline dilema susidūriau žiūrėdamas naujausią režisieriaus Alexo Garlando filmą „Pilietinis karas“ („Civil War“, JAV, D. Britanija, 2024). Filmo reklaminis klipas žadėjo įdomų distopinį pasaulį, kuriame pasakojama apie subyrėjusias ir tarpusavyje kariaujančias Jungtines Amerikos Valstijas. Šią viltį sustiprino ir ankstesni režisieriaus mokslinės fantastikos žanrui priskiriami kūriniai – gana paprastas, bet intriguojantis „Ex Machina“ (2015), meditatyvus ir kartu keistas „Sunaikinimas“ („Annihilation“, 2018), sunkiai perprantamas filmas „Vyrai“ („Men“, 2022). Visi jie verčia žiūrovą/ę mąstyti ir ginčytis. Tačiau „Pilietiniame kare“ fokusuojamasi ne į gyvenimiškas dviprasmybes ar įdomias idėjas, o į karo veiksmą. Nors pagrindinė filmo veikėja karo fotografė Li (Kirsten Dunst) neišvengiamai kelia žiaurių vaizdinių pertekliaus klausimą, taip pat primena klasikinę asociaciją tarp šautuvo ir fotoaparato (to shoot reiškia tiek šūvį, tiek nuotraukos užfiksavimą), kūrinyje daugiausia dėmesio skiriama smurto bakchanalijai. Neatsitiktinai apie kūrinio pasaulį daugiau sužinome iš reklaminio klipo nei iš paties filmo (reklamoje padalintos valstybės žemėlapis rodomas dažniau). Būtent savo nenoru priversti žiūrovą mąstyti „Pilietinis karas“ ir skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus kūrinių.
Apie tai, kad filme stebimi veiksmo ir smurto vaizdiniai atakuoja žiūrovą, bylojo aplink mane sėdinčių žmonių kūniškos reakcijos. Ne vieną kartą mano kaimynai (man nepažįstami vyrai) tiesiog pašoko dėl sparčiai besikeičiančių vaizdinių ar garsiai skambančių šūvio garsų. Scenos, kuriose filmo veikėjai kalbasi, suteikia tik trumpą atokvėpį, tačiau netrukus jie vėl leidžiasi į kelionę per pilietinį karą išgyvenančią šalį. Kelionė tampa esminiu filmo motyvu – pagrindiniai filmo veikėjai bando patekti į Vašingtoną, kol ten neįsiveržė priešininkų pajėgos.
Dėl tokios naratyvo konstrukcijos žiūrovai „Pilietinį karą“ internete pradėjo lyginti su sovietmečiu sukurtu kariniu filmu „Eik ir žiūrėk“ („Idi i smotri“, rež. Elem Klimov, 1985), kuris tampa įdomia nuoroda. Šis filmas neretai vertinamas kaip vienas „tikroviškiausių“ ir „baisiausių“ filmų apie karą. Be apeliacijų į vaizdinių tikroviškumą, abiem kūriniams būdinga identiška pasakojimo struktūra – „Eik ir žiūrėk“ taip pat rodo kelionę per karo sudarkytą šalį. Sovietiniame kontekste šis filmas gali būti vertinamas kaip gana originalus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jame labai daug „natūralistinių“ detalių – taip tuo metu buvo vadinami smurtą, nuogą kūną ar kitą „nepridengtą“ tikrovę rodantys vaizdiniai, kurie neišvengiamai sulaukdavo cenzūros (pats filmas, beje, turi sudėtingą gamybos istoriją). Antra, filme nemažai siurrealistinių epizodų, kurie cenzūros taip pat galėjo būti vertinami kaip „formalistiniai“ – pernelyg nutolstantys nuo socialistinės tikrovės. Tai kūrinys, kuris neigė sovietinės kino sistemos formalius reikalavimus. Ką šiuo atveju naujo ar originalaus pasako „Pilietinis karas“?
Kaip jau minėjau, „Pilietinis karas“ pasižymi savo nenoru priversti žiūrovą mąstyti. Ir iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti didelis filmo trūkumas. Kaip pastebėjo karinių filmų istoriją tyrinėjęs Robertas Eberweinas, kariniai filmai pradėti kurti beveik tuo pačiu metu, kai atsirado kinas. Vienas pirmųjų konfliktų, kuris buvo fiksuojamas kronikoje, taip pat inscenizuojamas vaidybiniuose filmuose, – 1898 m. vykęs JAV ir Ispanijos karas. Tai tyrinėtojui leidžia daryti prielaidą, kad kinas yra būdas apmąstyti karo patirtį. Ir būtent to tiesiogiai nedaro filmas „Pilietinis karas“, tačiau jis funkcionuoja kitaip. Savo karo vaizdinių tikroviškumu ir pertekliumi jis padeda prisiminti tai, ką mes jau kažkur esame matę ar girdėję. Apie įstrigusių automobilių vilkstinę, kurią reikia atsargiai apvažiuoti arba apeiti, girdėjau iš savo merginos, kuri bėgo iš Ukrainos karui prasidėjus. Negyvų kūnų krūvą, kurią judina gremėzdiška technika, mačiau Alaino Resnais dokumentiniame filme „Naktis ir rūkas“ („Nuit et brouillard“, 1955). Beje, panašus vaizdo įrašas klajoja internete, tik dabar veiksmo vieta – Gazos ruožas. Apie staigiai atakuojantį droną (įžanginė filmo scena) mes žinome jau nuo JAV invazijos į Afganistaną laikų. Per tokių tikroviškų karo vaizdinių dauginimą kaip tik ir funkcionuoja šis kūrinys.
Be abejo, „Pilietinį karą“ kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip. Galima teigti, kad jame apmąstoma smurto, kaip JAV kuriančios jėgos, idėja. Istorikas Richardas Slotkinas ją pavadino fundamentaliu JAV mitu (prisiminkime Laukinius Vakarus). Tačiau stebina tai, kad nemaža dalis žiūrov(i)ų šį filmą interpretuoja kitų valstybių sukurtų karinių filmų kontekste, o tai nurodo intertekstualią filmo „Pilietinis karas“ prigimtį. Šiuo atveju kiekvienam natūraliai gali kilti klausimas – ar moralus toks karo vaizdinių tiražavimas? Nuoširdžiai atsakysiu – nežinau. Tačiau tai yra vienas „tikroviškiausių“ ir „baisiausių“ mano matytų karinių filmų.
