Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“
Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.
Apie gyvenimą superkompiuterio valdomoje visatoje
Gyvendami skaitmeninių sistemų saistomuose miestuose neišvengiamai nardome pasirinkimų erdvėse. Sparčiau ir lengviau susirasti nežinomą adresą padeda žemę po kojomis sužemėlapiavę google mapsai, greitai gauti informaciją ar netgi reikiamas prekes galime pasitelkę „vartotojams draugiškas“ programėles. Rinkdamiesi iš paslaugų siūlytojų „asmeniškai mums“ sukurto meniu, rodos, išvengiame gaišaties ir nesusipratimų; beje, tam skirtas ir vis sparčiau veikiantis internetas. Pavėžėjimą automobiliu, maistą ir daiktus tiekiantys bei juos užsisakantys miestiečiai šiose sistemose natūraliai tapo išaukštintosios gig (t.y. platformų) ekonomikos proceso dalyviais.
Trijų menininkių paroda „Neįrėmintos“ Vytauto Kasiulio muziejuje
Kažkada Marija Teresė Rožanskaitė susisiekė ir padovanojo kadaginę rankeną auksuotais kraštais (įsikibti kai sunku) iš savo instaliacijos („Ateik ir pasiimk“, 2005), nes jai patiko, kaip rašau. Rašiau net ne apie ją, apie kažkokią bendrą parodą. Tokie dalykai nepamirštami. Susitikusios Vokiečių gatvėje pakrizenome kaip moksleivės, pažiūrų sąskambiai kūrė prasmės jausmą, mažiau buvo gaila, kad kartais karščiuojuosi raštu. Susitikau, nes Rožanskaitę žinojau, labai vertinau jos kūrybą, apie ją nuolat įdomiai kalbėjo menotyrininkė Laima Kreivytė.
Gyčio Arošiaus paroda „Dabarties nebūtis“ Pamėnkalnio galerijoje
Šaltas, tolimas, baugus ir nepažįstamas. Sidabrinė plėvelė uždengia galerijos langus paslaptimi. Pro duris žengiu į kitą pasaulį – ar į erdvėlaivį, kuris mane ten nugabens, – į jaunosios kartos tapytojo Gyčio Arošiaus parodą „Dabarties nebūtis“. Ausis pripildo Mario Marzidovšeko muzika ir durims užsivėrus mano kūnas praranda svorį, pakimbu nulinėje gravitacijoje. Muzika gaudžia, aidi, kartojasi ir kinta. Pasijuntu esanti kažkur už bruzdančio miesto ir arčiau juodos kosmoso begalybės, kurios neaprėpiamumas ilgesingai tiesia savo šaltas rankas. Pasiduodu jos stingdančiam glėbiui ir leidžiuosi aplinkai perkelti į nematytus, bet jausmiškai atpažįstamus mokslinės fantastikos filmų siužetus, erdvėlaivius ar laikinais namais tampančias kosmines stotis.
Algimanto Jono Kuro retrospektyva „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.
Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.
Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“ galerijoje „Vartai“
Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.
Pokalbis su Jurgita Ludavičiene apsilankius parodoje „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“
LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas“. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.
Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ LDS meno erdvėje „Medūza“
Meno erdvėje „Medūza“ nuo kovo pradžios veikianti paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ („Skamba lyg sidabro šaukštelis“) užmezga dialogą su erdvės samprata ir metafiziniu gamtos virsmu mumyse. Jaunosios kartos menininkės Eglė Petrošiūtė bei Liudvika Sonia Koort šioms idėjoms įgyvendinti pasitelkia skulptūrą, instaliacijos fragmentus, videomeną, objektų medžiagiškumą ir garsą. Ypač svarbus parodos erdvėje niuansuotas garso ir šešėlių žaismas, kuriantis daugiasluoksnius prasminius ryšius tarp žiūrovo vidinio monologo, parodą inspiravusio teksto ir kosminės gamtos idėjos.