Autorius: Eglė Ulčickaitė
Eglė Ulčickaitė
Tyla prieš audrą
Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“ galerijoje „Vartai“
Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.
Eglė Ulčickaitė
Temidė nėra Diana
Raimondo Gailiūno paroda „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Apžiūrėti tapytojo Raimondo Gailiūno parodos į Vilnių važiavau iš lėtai rudenėjančios Panemunės. Trijų valandų kelionė autobusu, ir štai – tykų Nemuno tekėjimą pakeičia ūžiantis miesto ritmas: iš natūros į kultūrą. Šiuolaikinė sąmonė turi būti įpratusi greitai „persijungti“ iš vieno režimo į kitą. Tik būna, kad jausena persijungti vėluoja.
Taip jau sutapo, jog vykstant į parodą „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ būtent jos (ramybės) man itin trūko. Pasisemti jos parodoje nesitikėjau, nes pavadinimas, bent jau mane, nuteikia greičiau nerimastingai – gal todėl, kad ta stereotipinė frazė „ištraukta“ iš bažnytinių apeigų terpės? Tiesą sakant, norėjau dar kartą įsitikinti, jog, kaip rašė Charles’as Bukowskis, labiau nepakeliamas gyvenimas yra tų, kurie niekuomet neina iš proto.
Raimondas Gailiūnas laikomas vienu „paslaptingiausių“ šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Ne tik dėl to, kad išgirdus jo pavardę prieš akis iškyla susimąsčiusio (arba mąsliai išsišiepusio) vyriškio su pypke dantyse portretas. Greičiau dėl jo pasirinkimo gyventi ir kurti periferijoje. Nors tiksliau būtų sakyti – kurti gyvenant periferijoje. Manau, kad tai svarbus veiksnys, lemiantis savitą šio tapytojo paveikslų turinį ir leidžiantis formuotis autentiškam jo tapybos stiliui. Tad „paslaptingumą“ Gailiūno atveju labiau reikėtų traktuoti kaip jo paveikslų struktūrų ir jų kūrimo strategiją. Ir netgi, leisiu sau interpretuoti, – kaip jo kūrybos koncepcijos pagrindą (ne temą). Nes „paslaptis“ asocijuojasi su tuo, kas paslėpta, mįslinga, kas siekiama išsiaiškinti (ne paaiškinti). Pats Gailiūnas per mūsų internetinį pokalbį prisipažino, kad jį visuomet domino žmogaus protas. Argi žmogaus sąmonė, jos veikla nėra didžiausia paslaptis?
Eglė Ulčickaitė
Kosminės dulkės
Arba su laimingai praėjusia Ričardo Nemeikšio paroda
