Slaptųjų grybų saugykla

Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.

Prie įėjimo į salę – su sargybine ar paslaptinga agente supanašėjusi galerijos erdvių prižiūrėtoja. Pasitempusi, pasipuošusi rimta veido išraiška, apsirengusi juodu kostiumu, beveik nekalba, tik akylai stebi aplinką. Prie jos juodos odinės besisukančios kėdės – ginklas. Neišsigąstu, jis neatrodo toks pavojingas. Tik medinis kardas, besiremiantis į sieną, papuoštas neužtikrintai nubrėžtais juodais kontūrais ir faneroje išpjautais vingiais. Jis – sargybinės atributas. Kiti ženklai ir atributai diktuoja, jog aprangos kodas čia mažų mažiausiai pusiau formalus. Kad aš ir kiti parodos lankytojai nesijaustų nepakankamai formaliai apsirengę, prie visą erdvę uždengiančių tamsių užuolaidų ant pakabų kabo devyniolika juodų švarkų, o šalia esantis užrašas kviečia juos apsivilkti. Per ilgai užsilikus prie formaliosios kabyklos, paslaptinga erdvės sargybinė pakyla iš savo posto, praveria tamsias užuolaidas ir parodo kelią tolyn.

Pravėrusi užuolaidas – vėl pamatau kardus ir peilius, panašius į tą, priklausantį sargybinei prie durų. Tamsoje jie ryškiai apšviesti, varijuoja tarp panašių į medinius vaikiškus žaislus ir metalinius archeologinius radinius (o gal tiesiog pamirštus, pamestus ir kelis mėnesius miško rasoje pagulėjusius rakandus). Savadarbiai ginklai (o gal įrankiai) – kol kas neaišku, grybautojų ar pačių grybų. Tiksliai suprantu, kam jie naudojami, tik prisėdusi ant vienos iš daugelio netvarkingai nuriedėjusių odinių „ofisinių“ kėdžių prieš erdvės viduryje esantį ekraną.

Ekrane atsiranda pora rimtų grybautojų, kolekcionierių, vėlgi labai formaliai apsirengusių, į mišką atvykusių kaip į verslo susitikimą ar slaptą misiją. Jie renka aptiktus grybus ne tik į kibirus, bet ir į mažus lagaminėlius, o rankose ar pritvirtintus prie juosmens laiko ir aplink ant sienų matomus medinius kardus. Jais skinasi kelią per tankius paparčius ir nupjauna rastus grybus – kiekvienas save gerbiantis (taip pat net savęs negerbiantis) grybautojas žino, kad rauti grybų negalima. Tačiau ne visus šių dviejų kolekcionierių rastus grybus reikia pjauti ar rauti, kai kuriuos – tiesiog pakelti nuo žemės. Jie kiek kitokie, nei įprasta. Skirtingų formų, skirtingų medžiagų – metaliniai, skardiniai, iš plastiko... Paprastas grybautojas tokių tikriausiai net nerinktų, tačiau šiedu ieško visų rūšių, ne tik valgomų, draugaujančių su medžių šaknimis ir samanomis, bet ir tų, kurie dar tik išplis ir pradės viską griauti – invazinėmis ir nuodingomis grybų rūšimis apsimetančių neliečiamų atliekų ir šiukšlių. Visi rasti ir surinkti naujų rūšių grybai nukeliauja į rūšiavimo „cechą“ Naujamiestyje, kur neono šviesoje ir ambientinės muzikos fone atskiriami nuo įprastų ir tais pačiais ginklais bei rakandais išvalomi.

Neaišku, kur visi šių slaptų ir neregėtų rūšių grybai nukeliauja. Keli slepiasi salės gale, tamsūs, pagaminti (ar išaugę) iš neaiškių medžiagų ar darinių. Vis dar nepažįstami, neaišku, iš kur atsiradę, nežinia, kaip su jais kovoti (ar sergėti). Niekas nežino, kur sudėti, tad jie čia kolekcionuojami.

Galiausiai, sužinojusi apie slaptus grybienos ir taršos hibridus, nukeliauju į dar vieną užuolaidomis užsklęstą erdvę, kurioje stovi tik masažinė kėdė. Suprantu, kad sužinojau per daug – tik ateities grybų rūšių kolekcionieriams, specialiesiems agentams ir sargybiniams skirtą informaciją. Įkrintu į ne tokio jau raminančio masažo bei ambientinės muzikos sukeltą hipnozę ir išeinu viską pamiršusi. Visi grybai man vis dar beveik nepažįstami.

Paroda veikia iki birželio 9 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)