Ironiški mitai

Vygantas Paukštė. "Karštas vakaras". 2002 m.

Vyganto Paukštės tapyba "Lietuvos aido" galerijoje

"Lietuvos aido" galerijoje veikia Vyganto Paukštės tapybos paroda. Tapytoją ir galeriją sieja sena draugystė – tai jau trečioji čia surengta jo personalinė paroda. Šį kartą eksponuojami darbai, sukurti 1996–2002 m.

V. Paukštės tapybos maniera atrodo nedaug tepakitusi – subtilūs dekoratyvumo ir tapybiškumo, linijos ir "kūniškos" formos deriniai, fragmentiška kompozicija. Negali sakyti, kad visai tokie pat, bet vis dėlto atpažįstami Vyras ir Moteris, du nepakartojami V. Paukštės herojai. Tiesiog "paukštiški" In ir Jan, jaukaus peizažo fone gyvenantys hedonistišką, malonių priedermių kupiną gyvenimą. "Kaip visada, puošnokas, lengvas, palengvėjęs, tiesiog į eterį išėjęs, nuskaidrėjęs Vygantas Paukštė", – rašė R. Janonytė prieš penkerius metus (galerija išleido dailų menininko tapybos ir piešinių katalogą, kur cituojami ir kritikų žodžiai). Ir šiandien apie V. Paukštės tapybą galime kalbėti tais pačiais epitetais.

Parodoje eksponuojami kūriniai dominuojančio motyvo požiūriu skiriasi tarsi į dvi grupes: nerūpestingas vyro ir moters dialogas bei vienišos, harmoningai su gamtiška aplinka sutapusios figūros monologas. V. Paukštės paveikslų herojams, vaizduojamoms situacijoms nuo seno būdingas mitiškumo, rituališkumo atspalvis. Taip pat – ironija, tik nepikta, savotiškai meili. Dekoratyvi nuogos moters figūra lyg koks Atlantas žengdama laiko melsvus, nerūpestingai nutįsusius debesis; jos palydovas – vyras, apsivilkęs mėlyną švarką ir baltus marškinius ("Stumia debesį", 1997). Ochrinis kūnas, natūralus ryškiaspalvio peizažo elementas ir antrasis herojus įkūnija ne tik pirmapradę vyriškos ir moteriškos prigimties priešpriešą. Šiuokart ironiškai ir švelniai konkuruoja pati gamta ir rimtas, tačiau juokingas civilizacijos, racionalumo "atstovas". Šypseną kelia ir paveiksle "Figūra iš arti" (2000 m.) vaizduojama scena, jos veikėjų santykis. Kompozicija fragmentiška: nuoga moteris sėdi pievoj ant dryžuoto patiesalo; jos siluetas neišsitenka paveiksle, lyg kokia uola stūkso pirmame plane. Vos vos užtenka vietos mažai vyro figūrėlei. Jis – paveikslo pakraštyje, tarp žalių medžių ir debesuoto dangaus, tarsi prašalaitis, keliauninkas, išdygęs didingos scenos kamputyje. Tačiau atsainiai nuteptas profilis nėra atsitiktinis. Iš pažiūros paskiras figūras sieja neregimi, bet reikšmingi saitai.

Vygantas Paukštė. "Laimikis". 2002 m.

Iš "epikūriškos" V. Paukštės paveikslų visumos parodoje kiek išsiskiria "Pavėluotas saulės palydėjimas" (2001 m.). Daugumą tapytojo kūrinių nevalingai norisi lyginti ir su tam tikrais paros, metų laikų ciklais – romia, kartais vitališka, energinga vasaros vidurdienio nuotaika, tyliu vakaro nuovargiu. Minėtame paveiksle susitvenkusios nevasariškos, baugokos sutemos. Šalia prieblandoje tyvuliuojančių vandenų dvi mažytės figūrėlės atrodo vienišos, nesaugios. Galbūt jiedvi – taip pat mitinės, tik atstovaujančios ne pačiai optimistiškiausiai istorijai, apleistos dievų, išvytos iš saulėtų, žaliuojančių, V. Paukštės taip meistriškai vaizduojamų rojaus sodų.

Žmogaus ir gamtos tema – taip pat įdomus V. Paukštės kūrybos aspektas. Tiksliau, gražus, harmoningas jųdviejų buvimas, organiška jungtis. Tapytojas, kaip žinia, čia neretai imasi dar simbolistų, kad ir M.K. Čiurlionio, naudotų metodų – natūrą antropomorfizuoja. Arba – antropo- morfiškus pavidalus verčia pusiau gamtiškais fenomenais.

Kartais tam padeda koloritas, kompozicija ir nuotaika – žmogiškojo herojaus siluetas paveiksle perdaug nenukenčia, lieka aiškus, "perskaitomas".

Kartais jis sąmoningai sutapatinamas su peizažo elementais, tampa panašus į upę, uolą, kalną ("Virš upelio", 2001 m., "Karštas vakaras", 2002 m.). Tokie "pasivertimai", gamtos ir žmogaus vienovės akcentavimas būdingas ir tiems menininko darbams, kur vaizduojami skirtingų lyčių veikėjai.

V. Paukštės kūriniuose daug skaidrumo, optimizmo, su pirmapradžiu naivumu sumišusios išminties ir ironijos. Darnus žmogaus ir natūros koegzistavimas, mitinis, cikliškas pasaulėvaizdis išskiria tapytoją iš nūdienos lietuvių dailės konteksto. Svarbu, kad tam tikri nusistovėję, įprastais tapę bruožai kol kas nevirsta klišėmis: specifinėje V. Paukštės tapysenoje slypi gausybė niuansų, vos juntamų kitimų, tebėra įdomus ir dviejų figūrų duetas, nuolat keliaujantis iš vieno paveikslo į kitą.